A. Zavadsko nuotrauka

Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

Tikriausiai, kaip ir daugelio – mokykloje. Plungės gimnazijoje dainavau chore, grojau lumzdeliais ir skudučiais mokyklos ansambliuose. Muzikuoti labai norėjau. Ir kai mane matyt dėl balso mutacijos pašalino iš mokyklos choro, nuėjau giedoti į Plungės bažnyčią. Ši veikla mane taip įtraukė, kad nebelankiau pamokų. Didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad penktoje klasėje buvau paliktas kartoti kurso. Kai 1949-aisiais bėgdami nuo tremties su šeima atsidūrėme Klaipėdoje, kartu su tėčiu giedojome Klaipėdos bažnyčioje. Vėliau iš vidurinės mokyklos perėjau mokytis į muzikos mokyklą (dabartinę Stasio Šimkaus konservatoriją). Mokiausi groti klarnetu. Prikalbinau ir savo klasės draugą Osvaldą Balakauską pereiti į vadinamą „Šimkinę“. Jis pasirinko trimitą. Sėdėjome viename suole, kartu žaidėme miesto griuvėsiuose, krėtėme vaikiškas eibes, mokėmės anglų kalbos… Mudviejų keliai kuriam laikui išsiskyrė – Osvaldas išvyko į Kijevą studijuoti kompozicijos, o aš Vilniaus konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) mokiausi klarneto. Baigęs mokslą išvykau į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas) studijuoti simfoninio dirigavimo.

Juozas Domarkas žinomas kaip maestro, ilgametis Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro vadovas ir vyriausias dirigentas, šias pareigas ėjęs 51-erius metus nuo 1964-jų metų. Puikus pedagogas, pelnęs eilę Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos valstybinių apdovanojimų. O koks gi žmogus Juozas Domarkas? Ką mėgstate, ką mylite, kuo gyvenate?

Man patinka gyventi ir džiaugtis gyvenimu – bendrauti su draugais ir kolegomis, mėgautis gražia aplinka, gražiais gamtos vaizdais, skaniu valgiu, gardžiais gėrimais… Bet nuo pat vadovavimo orkestrui pradžios buvau susikoncentravęs į savo darbą. Valandų valandos bibliotekos skaitykloje ieškant partitūrų ir muzikos įrašų (tuo metu nebuvo interneto kaip šiandien, galinčio žymiai pagreitinti šį procesą), orkestro organizaciniai rūpesčiai atėmė didžiąją dalį laiko. Greta darbo orkestre buvau ir pedagogas – dėsčiau Akademijoje simfoninio ir operinio dirigavimo disciplinas. Ilgus metus buvau Akademijos Senato narys.  Buvau kviečiamas diriguoti Maskvos, Leningrado bei užsienio šalių simfoniniams orkestrams. Lietuvos radijo įrašų studijoje įrašėme arti tūkstančio įrašų – simfonijų, operų uvertiūrų ir arijų. Teko nusifilmuoti tuometės Centrinės televizijos projekte – „Visos Liudviko van Bethoveno simfonijos“. Dirigavau Antrąją, Ketvirtą ir Aštuntąją. Pomėgiams ir poilsiui laiko kaip ir nelikdavo.

Beje esu vienas iš retų žmonių, iki trisdešimties metų amžiaus neturėjusių žalingų įpročių. Negėriau ir nerūkiau. Studijų metu vadovavau estų, latvių ir lietuvių jaunuolių, studijuojančių Leningrado aukštosiose mokyklose, chorui. To meto studentija gyveno gana linksmai – viskas liejosi laisvai… Ir kokia buvo nuostaba kolektyvo akyse – choro vadovas, Konservatorijos studentas sezono uždarymo vakarėlyje restorane ant Nevos neišgėrė nė lašo alkoholio (!) Žemės drebėjimas būtų mažiau nustebinęs.

Esate išugdęs eilę jaunųjų dirigentų – Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas, Mantas Jauniškis, Egidijus Ališauskas, Virgilijus Visockis, Karolis Variakojis, Giedrius Vaznys, Mantas Drulia, Egidijus Miknius, Imantas Šimkus – tai anaiptol ne visi Jūsų auklėtiniai. 2002 metais vedėte „Erasmus dirigavimo kursus“ jauniesiems Europos dirigentams, po kurių studijuoti pagal mainų programą atvažiavo taivanietis Ching-Ming Lu iš pačios muzikos Mekos – Vienos. Vėliau – Jan Bubak iš Čekijos, Zofia Guz iš Lenkijos, Michail Zemcov iš Olandijos, Farhat Stade iš Latvijos. Kaip ugdote jaunuosius dirigentus? Kokia Jūsų, kaip pedagogo, paslaptis?

Visų pirma studijuoti simfoninį dirigavimą ateina stipriai motyvuoti jaunuoliai. Dažnam, pareiškusius norą mokytis mano klasėje, pradžioje rekomendavau mokytis choro dirigavimo, baigti bent jau bakalauro studijas. O dar geriau – ir magistro. Bet pasikeitus apmokėjimo už mokslą tvarkai, kai už antrosios specialybės studijas reikėjo sumokėti pilną studijų kainą (o tai dideli pinigai) – teko paankstinti priėmimą į simfoninio ir operinio dirigavimo specialybę. Studentai pereidavo į mano klasę jau po trijų choro dirigavimo kursų.

Antra – pats esu gavęs unikalią dirigavimo mokyklą. Leningrado konservatorijoje mokiausi pas geriausią pedagogą, pasaulinio garso mokytoją ir teoretiką profesorių Ilją Musiną (beje, pas jį studijavo ir šviesios atminties Margarita Dvarionaitė, ir mano brolis Stasys Domarkas). Ir dar – mane ketvirto kurso Leningrado konservatorijos studentą pasiuntė į Europoje gerai žinomo rusų kilmės dirigento, kompozitoriaus ir pedagogo Igor Markevič meistriškumo kursus Maskvoje. Kursai buvo ypatingos trukmės ir intensyvumo – šešios dienos per savaitę, dvi pamokos po tris valandas į dieną. Studijų prasme ir darbo su orkestru apimtimi tai prilygo beveik konservatorijos programai. Dirbome intensyviai – dirigavimas mintinai be muzikinio akompanavimo, dirigavimas stovint prie sienos, dirigavimas gulint ant grindų, apskaičiuotas ne tik kiekvienas kūno judesys, bet ir žvilgsnis.

Iš šių didžiųjų dirigavimo meistrų susirinkau ką sugebėjau ir išėjo toks „miksas“ – emocionali slaviška išraiška ir asketiška europietiška maniera.

Žinias, gautas iš savo didžiųjų pedagogų, stengiuosi perduoti savo studentams. Atrodo, kad mums pavyksta – daugelis mano mokinių sėkmingai dirba, diriguoja, vadovauja kolektyvams. Ir ne tik simfoniniams ar kameriniams orkestrams. Sėkmingai dirba su pučiamųjų instrumentų orkestrais, su vaikų simfoniniais orkestrais. Ir būtent darbas su vaikais yra didžiausias iššūkis ir puiki mokykla kiekvienam dirigentui.

Užsiminėte, kad dirbti į užsienį neišvažiavote. Kur būtų Juozas Domarkas, jei nebūtų sovietmečio ir uždarų sienų?

Sovietinei santvarkai šiltų jausmų nepuoselėjau – mano šeima buvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašus, sistema gerokai aplamdė mūsų likimus. Bet reikėjo gyventi. Pradėjęs mokslo metus penktame Leningrado konservatorijos kurse, rugsėjo mėnesį gavau tuometinio Kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimą vadovauti pagrindiniam Lietuvos simfoniniam orkestrui. Buvau labai jaunas imtis tokio atsakingo darbo. Bet buvau įpareigotas parodyto pasitikėjimo, buvau jaunas ir ambicingas. Ir daviau žodį sau…

Orkestre labai trūko muzikantų – vietiniai lenkai išbėgiojo, žydai sušaudyti, lietuvaičiai mokėsi inžinieriais ir agronomais. Vyravo nuomonė, kad iš muzikos duonos nevalgysi… Orkestre nebuvo mušamaisiais iš natų grojančio muzikanto.

Galima buvo pasikviesti muzikantų iš Rusijos, Baltarusijos. Mielai būtų važiavę – Lietuvoje visada buvo geresnės gyvenimo sąlygos. Bet aš buvau nacionalistas gerąją šio žodžio prasme. Siekiau sukurti Lietuvos simfoninį orkestrą. Tiesa, epizodiškai buvo vienas kitas muzikantas iš svetur, bet jie kažkaip ilgai neužsibuvo.

Nuo 1968 metų pradėjau dėstyti Akademijoje dirigavimo disciplinas. Šviesios atminties Sauliaus Sondeckio patartas tapau studentų simfoninio orkestro vadovu. Su orkestru rengėme programas, koncertavome Filharmonijoje. Sėkmingiausius studentus kviečiau į savo vadovaujamą Filharmonijos orkestrą. Ta muzikantų karta tapo orkestro branduoliu. Deja ji po truputi jau iškeliauja į užtarnautą poilsį.

Repertuarą formavau planingai, matydamas orkestro pajėgumą. Pradėjau nuo paprastesnės auksinės klasikos, palaipsniui pereidamas prie L. van Bethoveno, G. Mahlerio (ypatingai mėgau Trečiąją simfoniją), Richardo Strausso. Vėliau atėjo eilė Igorio Stravinskio, John Adamso kitų šiuolaikinių kompozitorių muzikai. Ir būtinai – visų lietuviškų simfoninių kūrinių premjeros.

1973 metais įkūriau mušamųjų instrumentų klasę, tam iš Kijevo pakvietęs aukštąjį muzikinį išsilavinimą turintį pedagogą, nes Lietuvoje tokio neatsirado (!). Po trijų metų jam išvykus į gimtinę, dėstytoju tapo iš Gorkio (dabar Nižnij Novgorod) pakviestas armėnas Konstantinas Akopianas. Tai buvo talentingas, deja, neturėjęs aukštojo išsilavinimo perkusininkas. Jis bene vienintelis prigijo ir iki pat pensijos sėkmingai dirbo orkestre.

Apie Lietuvos Nacionalinė filharmonijos koncertų ciklą jauniesiems muzikantams „Atžalynas“. Kokiu tikslu sugalvojote „Atžalyną“?

Tikslas buvo jaunų muzikantų auklėjimas ir jų ugdymas. Reikėjo jauniems muzikantams suteikti galimybę pasirodyti profesionalioje scenoje, su profesionaliu orkestru. Ne paskutinėje vietoje galimybė muzikantams prieš vykstant į konkursus „apsiprasti“ su orkestru, jauniems dirigentams galimybė žengti pirmą žingsnį prie orkestro. „Atžalynas“ vyksta su besikeičiančia sėkme – kartas nuo karto prigesta ir, žiūrėk, vėl atsigauna.

Apie Akademiją. Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos vienas iš tikslų yra iki 2030 metų turėti 20 procentų užsienio studentų. Ką apie tai manote? Ar reikia studentų iš užsienio, ar verčiau ieškoti talentingų lietuvaičių?

Pasikartosiu – esu nacionalistas gerąja prasme. Reikia ieškoti talentingų lietuvaičių. Gal aktyviau ieškoti „perliukų“, paakinti abejojančius savo talentu. O tokių tikrai turime. Akademijoje mokymo lygis tikrai aukštas. Turim puikius Europoje žinomus pedagogus. Antraip nebūtų užsienio piliečių, pageidaujančių mokytis Lietuvoje. Bet jeigu vykdoma „krepšelių“ politika, kai žymiai svarbesnis finansavimas nei mokymo kokybė, telieka apgailestauti.

Nueinančios Lietuvos kultūros ministerijos vienas iš planų, kurių nespėta įgyvendinti, buvo visų muzikinių kolektyvų sujungimas po vienu stogu: ir LVSO, ir „Lietuvos“ ansamblį, ir „Pučiamųjų simfoninį orkestrą“, ir „Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą“ ir kt. Ką apie tai manote?

Ir ačiū Dievui, kad neįgyvendinta! Manau, kad dar negimė žmogus, kuris pajėgtų visą šį monstrą aprėpti.

Kaip vertinate dabartinę muzikinę kultūrą Lietuvoje? Kas Jus džiugina ir kas liūdina?

Turime gražių pasiekimų, gerų kolektyvų  – simfoninius ir kamerinius orkestrus, operą, chorus. Išugdėme gerą muzikos atlikimo formą. Turime gražių pasirodymų Lietuvoje ir užsienyje.

Mane liūdina profesionalumo trūkumas. Skubotumas taip pat ne į naudą. Ne vieną šimtmetį formavosi orkestro darbo tvarka – mažiausiai penkios repeticijos ir tik tada pasirodymas žiūrovui. Net profesionaliems muzikantams reikia susigroti, pajusti kūrinio atlikimo niuansus, orkestro grupių dialogą, siekiant kuo tiksliau perteikti kompozitoriaus sumanymą. Paskubomis tai nepasidaro. Kenčia profesionalumas, kenčia atlikimo kokybė, išnyksta poveikis žiūrovo emocijai.

Kaip lietuviai sako: „Skubos darbą velnias renka“

Su mumis buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, maestro Juozas Domarkas