KERAI
Tave užklojo kerais
Vieną rodos įprastai tamsią vasaros naktį
Ir dangus tapo kitox, ir kūnai jo kiti.
Lyg šalčio taurę išgėrusios žolės
Statišku žvilgsniu, nuo blaxtienų kabančiais rasos lašais praskiesdamos ašaras
Stebėjo kaip visa mainėsi.
Tamsoje bemiegėje susmukusi,
Numanei įžvelgianti tikrąją visa ko esmę
Tikrąją gelmę, daiktų ir visa ko sąryšius,
Kai visa tai tilpo vienoje voratinklio gijoje šaltą rudens vakarą.
Kančioj ir euforiškam džiugesy
Stiklinių akių žvilgsnyje, matančiame žmogaus mintis ir užmerktuose pataluose
Oro virptelėjime, kai išpūti garą ir karštą dieną, kai į dangų kyla degantis asfaltas
Nesustojant ieškoti ir ieškoti, eiti, galvoti, sapnuoti, simbolius matyti
Užsisklęst ir užsidaryti nuo visko, kad kas nesupurvintų puoselėjamos vienatvės
Ir ilgėtis, ilgėtis, ilgėtis
Nevisai švento, kiek drumzlino ryto
Nesuderintomis spalvomis nutapyto vakaro, kuriame nėra dermės ir gelmės
Truputį šūdinoko, jokiais kerais nepadabinto, užsimiegojusio pavasario
Dar vienų metų, kai tixliai nežinai ką burtai atneš, ką sako kabalos išmintis, ką šneka augalai ir akmenys
Dar vienos nakties, kai tavęs neužklojo kerais.
Ten buvai tu.
O aš?
Švilptelėjo akmeninis paukštis, įsiropštęs pūškuodamas į medį
Pakvietė aimanuojantį senolį prie medinio vandens ežero
Pakilo ir nukrito užtvanka ant akių
Bet kur link skrido visi vėjo nešami stikliniai lapai, kur dužo?
Kodėl lojo šuo rupiai maltais miltais
Ar dingo raktai, ar tiesiog ne tos durys?
Ant liepto valtimi priplaukus klūpantys agresyvūs žvėrys
Nuvaryti pagaliu, o ne malda.
Ir krūpčiojo visata, skirstoma ir skaldoma
Ir skrandy trūkčiojimas persidavęs kėlė šleikštulį
Žmogus degantis, nukritęs ant šaligatvio suvaitojo
Ten buvai tu.
O aš?
KUPRANUGARIAI ŠYPSOSI
Netaip ir garsiai šūktelėjau tave vardu,
Kai pamačiau žingsniuojančią dykumos pakraščiu,
Nugara į mane, juodais blizgančiais plaukais brėžiančiais kalnų keterų linijas.
Parodžiau kalno viršūnę ir pakviečiau ten
Nuleisti saulę ir palaukti kol ji pakils
Prisiglaudus tarp akmenų, neužpučiant dykumos audroms.
Nuo kalno matėsi uždraustos karinės zonos šviesų žvaigždynai
Ir šalimais jau kadaise apleistas tamsus didmiestis
Tik vyno upė jungė šios nakties ištakas ir žiotis.
Ja plaukė besišypsantys kupranugariai, žvalgydamiesi
akmeninėmis akimis,
Valtyse sėdėjo įsitempusios mintys,
kurias irkluodami žodžiai stengėsi kuo greičiau nunešti iki žiočių,
kad nebūtų tylos
Į upę kažkas mėtė šaudmenis.
Ir tu atsiradai lyg iš niekur nieko
Atsisukai ir iš nakties vyno upės tėkmės Prabilai suskeldėjusiom lūpom.
Pasakojai daug ko, aš tylėjau, stebeilydamąsis į
Nelaistomą dykumos veidą, kuriuo neteka vyno upės,
kuris prašosi palaistomas
Kuriam nebėra vietos dar vienai upės tėkmei.
Kuris skeldėja ir trupa, sėda dulkėmis ant batų
Ir kiaurai jį galiu pradėt regėti karinės zonos šviesas
Kurių niekas nebeužstoja.
KAS TU ESI
Kas tu esi?
Paklausiau aš savęs ir truputį išsigandau
Suvokęs, kad seniai jau vyną gerti maloniau ne iš taurės, o iš puodo,
O žodžių dienai tiek užtenka, kiek kas išmaldai nepagailėdamas paduoda.
Todėl pilkam ir pailgam danguj virpėjo medis
Lyg prieštaraudamas glamonėms aistroje nenustygstančiam vėjui
Kam žodžio, sutikimo nereikėjo, kas tylėjo.
Ir aš tylėjau ir į namo atspindį žiūrėjau,
Kurį vandenyje vis sugadindavo vabzdys arba nuplėštas vėjo lapas Ir ratilais suirdavo namai ir namas, pasklisdavo po visą vandens dangų Ir vėl pasistatydavo iš naujo.
Kas tu esi?
Žiūrėjau ratiluose į save ir yrantį šeštadienį
Atsakymą gavau tik tokį patį, ko ir klausiau,
Bet lieptai virš vandens gal ir nebuvo sukurti esmės ir tapatybės paieškoms.
Sulinko medis ir vėliau pakilo vėjas
Kaip tik tada, kai pats lipau aukštyn, arčiau dangaus, toliau nuo jo,
Kad nuraminčiau danguje iš baimės tirtančius lapus,
Kad pažiūrėčiau iš aukščiau į yrančius vandenyje namus
Ir kad garsiau paklausčiau iš aukščiau
“kas tu esi”
Ir gal atsakymo sulaukčiau, o gal ne, aš nežinau,
Svarbu laikytis stipriai įsikibus į šakas,
Kad šį šeštadienį nukritęs vandenin namų aš nepaleisčiau ratilais.
PRO SULAUŽYTAS DURIS
Rūksta mano rūmai rūke
Uždegti tamsiausių naktų drėgmės
Sulinkusios medžių kolonos, vos atlaikančios užgriuvusį dangaus skliautą Sulaužė duris.
Kaip man išeiti?
Kaip tau patekti vidun?
Smulkia dulxna ištirpo taurėj mano tiltai
Įskeltam stikle, ištekėjusiam ant stalo mieste, senai nužydėjusiam veide Atsispindėtų kas, jei užsidegtų šviesa,
Bet dabar, tiesa, nebėra
Kaip pereiti į kitą pusę.
Sublizgo pastalės prietemoj tamsių akių atspindys
Išlietam vyne, vandeny, prieblandos nuosėdose, šauksmo ežere
Užkabinau ramybės burę ant bepradedančios pelyti
tavo nuotraukos ir pasipuošęs lengvai sutepta suknia
Išplaukiau vyno, vandens, prieblandos nuosėdų, šauksmo srove
pas tave.
Ir plaukiau, ir plaukiau ne pro duris sulūžusias,
Yriausi,
Yriausi ne po tiltais dulxnoj ištirpusiais
Žiūrėjau, žiūrėjau ne iš pastalės prietemos Glosčiau, glosčiau, stovėjau, stovėjau, miriau, dingau, kitąpus rūko rūmų durų atsiradau
Ir nebežinojau kur plaukti, kur ieškoti, ką rasti,
Tik pakeičiau burę ramybės į rūpesčio skarmalą
Iškėliau kaip vėliavą, sustojau ir žiūrėjau kaip sklaidosi rūkas
Vis šviesiau, vis blaiviau, aiškiau, ėmiau ir nulipau
Nuo savo laivo krašto, atsisėdau ant samanų sienos ir valgiau
Laivą, burę, užgerdamas dulkėm, ir su nerimu skrandyje laukiau
Kol vėl nusileis rūkas, pastatys rūmus, sulaužys duris, ištirps tiltai Ir skubėsiu išeit,
kad suprasčiau kaip skanu nerimaujant to laukti.
ŠVENTOJI PALAPINĖ
Tik mano palapinė po dangaus skliautu
Ir žvaigždės stebinčios ją savo melancholišku žvilgsniu
Jaukus, bet šaltas virpulys, perbėgantis kūnu
Išdžiūvusiu tarsi dirva po vasaros sausros
Virš jo palinkusios vaitoja visų pamirštos plynės
Lyg besiguosdamos savo sunkiu darbu
Perduodant tolimiausius horizontus link vienišo stingulio
Atradusio vietą po mirguliuojančiu skliautu
Taip srūva smėlis pamažu į palapinę
Pamažu ir kantriai dėdamas sluoksnį po sluoksnio
Glostydamas pėdas, pamažu pridengdamas virpantį kūną
Kildamas kojomis aukštyn, šlaunim, pasiekdamas klubus
Virsdamas tik kada nors užklysiantiems vabalams skirtais sudėtingais labirintais Perbraukdamas pilvu ir krūtine
Galiausia užčiuopdamas kaklą, akiduobes ir virpančią kaktą.
Taip kūną versdamas atgal į nieką irimu
Sustingusi dvasia kojūgaly parimusi stebėjo
Kaip smėlio ugnyse be jokio garso griuvo josios prieglobstis
Lyg svilinančia ugnimi prisilietę prie blankaus mirgėjimo
Lyg tirpstanti širdis apglėbtų angeliškais sparnais.
Ir taip sėdės ji, paskutinė visoje visatoje
Ir degs žemė aplink, liepsnos paslaptyje
Tik žvilgsniai niekada nesusidurs
Ir palapinės skraistė, dengianti nuo kosmoso akių
Pataps šventuoju audeklu, taip stipriai saugančiu
Smėlio juostomis padabintą seniai nebeplakančią širdį
KAI TU IŠTEKĖJAI, SUDEGIAU AŠ
Aš mačiau tave tekant drauge su vandeniu
Ties upės kraštais
Pačiam įsisamoninus ir apsigyvenus
Vien tik savo paties baimėje
Iš kurios susitvėrė mano pasaulis
Ar jis taip tyliai mane dusino, kad kvėpuoti galėjau
Tik stipriai užnuodytu vandeniu?
Sapnavau kaip kylu iš savo paties degėsių
Kaip rūkstu aukštyn ir susiliejęs su debesimis
Krentu žemyn į savo apnuodytą indą
Prie kurio mano lūpos prisilietusios tapo tavosiomis
Ir tik dar vienas būrys paukščių
Praskriejęs, atsitrenkęs į nematomą sieną ir ištiškęs
Man davė suprasti, kad aš čia nei gyvas, nei miręs
Kad aš čia, šitas pasaulis
MŪSŲ MIESTŲ ŠVIESŲ ŽVAIGŽDYNAI
Nesulaikiau nuo atsiradimo sniege gimstančių pėdų,
Bėgančių tolyn, prigesusioj ugny
Tirpstančių ir dingstančių.
Kad nesurastų.
Kad nesektų.
Pasakojimų, prakvipusių burtais ir erotika
Pačiam vidury tamsiausios nakties,
Kai lėtai supasi ant drėgno liežuvio galo žodžiai, siūbuoja
Nenukrenta ir neišsiskleidžia šviesiom gėlėm,
Tik bučiniu ir aimana pripildo naktį.
Nerangiai vyniojasi kūno dovanos, prisiliečia, atsitraukia
Ir leidžiasi bėgti, tekėti,
Kai gimsta baltas, sterilus sniegas
Pamažu džiūva, pasidengia pluta, ant jo stojies ir lūžti,
Ne pėdas palikdamas, o lūžius
Tamsioj nakty
Ir iš jų (vis šviesyn ir šviesyn) Į žemę braunasi žvaigždės ir maudosi speige
Kuria žvaigždynus pageltusioje gatvės šviesoje
Virš šaltį leidžiančio benamio ūsų
Ir pabaltavusio asfalto.
O sankryžoje nebaigė mirksėti ta pati gelsva šviesa,
O namuose kažkur ko gero šaukia žvakės, tiesdamos ugnines galvas link lubų
O sankryžoje jau ir dar nevaikšto žmonės ir gyvena ji lyg negyva
Niekas jau šią naktį niekur neis.
Kiekvienas liko savo pusėje.
Tik tu atsislinkai į mano lovos kraštą ir vis giliau kvėpuodama migai.
Per sniegą jau šią naktį niekas niekur nebebėgs.
Neluš sušalęs gruodas ir nekauks gimdyvės žvaigždės
Viduryje tamsiausios, mudviejų nakties.
Leonardas Marozas