PAGONYBĖ – KITA RELIGIJA. Nors apie pagonybę vis dar skleidžiama daugybė nesąmonių, bent jau dvasinėje bendruomenėje, tarp žmonių, kurie yra atviri kitokioms dvasinėms patirtims ir ieško alternatyvių religinių kelių, aiškėja viena tiesa: pagonybė nėra nauja religija ar sekta. Priešingai – tai natūraliausias ir savaime suprantamiausias dvasinis kelias, kurį galima rasti pasaulio religijų istorijoje. Tai kiekvienos tautos gimtoji gamtos religija, kuri per amžius kilo iš pačių žmonių ir lydėjo juos visais laikais. Kaip šiandien vis daugiau vietinių Amerikos genčių ar Afrikos tautų su pasididžiavimu grįžta prie savo tradicinių tikėjimų, taip ir europiečiai vis dažniau atranda savo prieškrikščioniškų protėvių dvasines tradicijas. Pamažu net ne-pagonys pradeda pripažinti šį dvasinį kelią kaip lygiateisį ir vertingą.

Pagonybė – ne tokia, kaip kitos religijos

Tačiau čia kyla problema. Kai kas, pripažindamas pagonybę kaip lygiateisę religiją, tuo pačiu daro klaidą – manydamas, kad pagonybė iš esmės yra tokia pati kaip kitos religijos, kad visos religijos siekia to paties tikslo ir galiausiai „visos kalba apie tą patį“. Toks požiūris patogus. Jis leidžia žmonėms išsaugoti vienpusišką religijos supratimą, apsisaugant nuo to, kas jiems gali atrodyti per daug svetima ar juos trikdyti. Tai saugus kompromisas tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius pagonybės link, bet vis dar nedrįsta galutinai atsisakyti senojo mąstymo modelio. Tai ir pasaulinės ezoterikos rinkos triukas, leidžiantis įvairiems seminarų vedėjams ir „dvasingumo mokytojams” parduoti senas idėjas nauju formatu.

Kas yra tikri pagonys?

Tačiau tikriems pagonims tokia mintis yra tiesiog klaidinga. Pagonybė – tai ne viena iš daugelio „tradicinių religijų“, ne dar viena pasaulinės dvasinės rinkos prekė. Tai autentiška, organiška ir unikali dvasinė pasaulėžiūra, kuri skiriasi tiek nuo monoteistinių, tiek nuo modernių ezoterinių mokymų. Tai ne „nauja religija“, o seniausias dvasinis kelias, kuris visada buvo šalia – tereikia jį atrasti iš naujo.

Pagonybė – ne tik kita religija, bet visiškai kitoks požiūris

Kad ir kaip kas suprastų pagonybę, vienas dalykas išlieka neginčytinas – jei tai tikra pagonybė, o ne iškreipta jos versija, tuomet ji yra gamtos religija. Būtent tuo ji radikaliai skiriasi nuo visų tų religijų, kurių „karalystė nėra iš šio pasaulio“. Skirtumas toks gilus, kad pagonybės negalima laikyti tik dar viena religijos forma – tai iš esmės visiškai kitoks požiūris į dvasingumą.

Pagonybė nėra „religija kaip visos kitos“

Pagonybė ne tik turi kitokius mitus ir ritualus nei krikščionybė ar kitos panašios tikėjimo sistemos. Jos esmė visiškai kitokia. Daugelis religijų, nutolusios nuo gamtos, ieško gyvenimo prasmės už šios realybės ribų, skelbia, kad dieviškumas yra anapus pasaulio ir tikrasis tikėjimas turi būti nukreiptas į tai, kas yra už žmogaus, už materijos, už gyvenimo čia ir dabar. Tačiau pagonybėje viskas kitaip.

Gamtos religija: dieviškumas yra čia ir dabar

Pagonybė, kaip gamtos religija, teigia, kadšventumas yra pasaulyje ir egzistuoja išvien su juo. Gamta yra dieviška, o dieviškumas – natūralus. Nėra jokio „antgamtinio“ – viskas yra gamtos dalis. Tai reiškia, kad įprastas „religijos“ apibrėžimas kaip „posūkis į antgamtinį“ tampa beprasmis. Todėl religijos sąvoką apskritai reikia iš naujo apibrėžti, nes pagonybė nėra dvasinio gyvenimo „pratęsimas“ ar „dar viena alternatyva“ – tai iš esmės kitoks būdas būti pasaulyje.

Pagonys ir kiti – ne tik skirtingos religijos, bet ir skirtingos pasaulėžiūros

Kai skirtingos pasaulėžiūros jau savo pamatinėse prielaidose prieina skirtingas išvadas, tada skirtumas tarp pagonybės ir kitų religijų glūdi ne tik konkrečiuose jų mokymuose, bet ir pačiame mąstymo ir pažinimo pagrinde, jų pasaulėžiūriniuose modeliuose – paradigmuose.

Paradigmų konfliktas

Mokslų istorikas Thomas Kuhn, kuris įvedė „paradigmos“ sąvoką, ją apibrėžė kaip įsitikinimų, vertybių ir metodų sistemą, kuri tam tikru laikotarpiu yra priimtina konkrečioje mokslo ar idėjų bendruomenėje. Tai yra bendra pasaulėžiūra, kuri nustato rėmus, kaip suprantami, aprašomi ir aiškinami įvairūs reiškiniai. Net pati patirtis yra įmanoma tik pagal tai, ką leidžia suvokti egzistuojanti paradigma. Kuhn teigia, kad naujos idėjos, kurios netelpa į vyraujančią paradigmą, negali būti iškart priimtos. Jos išsikovoja vietą tik tada, kai keičiasi pati paradigma – kaip atsitiko Koperniko, Keplerio, Galilėjaus ar Darvino idėjoms. Paradigmos yra iš esmės nesuderinamos – žmonės, besivadovaujantys skirtingomis paradigmomis, ne tik mato pasaulį kitaip, bet ir supranta jį kitaip, kalba skirtingomis kalbomis.

Kaip tai susiję su pagonybe?

Pagonybės ir ne-pagoniškų religijų skirtumas yra ne tik skirtingose dievybėse ar ritualuose, bet jau pačioje jų mąstymo sistemoje. Monoteistinės religijos dažnai remiasi dviejų pasaulių paradigma – yra dangiška, antgamtinė sfera ir yra žemiška, materialioji realybė. Dieviškumas egzistuoja už pasaulio ribų. Pagonybė vadovaujasi vieno pasaulio paradigma – gamta ir dieviškumas yra viena. Nėra jokios „anapusybės“, viskas egzistuoja čia ir dabar, pasaulyje. Todėl sakyti, kad „visos religijos iš esmės yra tas pats“, reiškia nematyti šios esminės paradigminės takoskyros.

Paradigmos, kurios viena kitos „nesupranta“

Ši skirtis reiškia, kad pagoniškas mąstymas negali būti iki galo suprastas iš ne-pagoniškos pasaulėžiūros taško – nes tai būtų kitas pasaulio matymo būdas. Todėl atsivertimas į pagonybę nėra tiesiog tikėjimo pasirinkimas – tai visiškai naujas požiūris į pasaulį, kuriame nėra „antgamtinio“, nėra pasaulio padalijimo į „šventą“ ir „pasaulietinį“. Šis pokytis – ne tiesiog perėjimas nuo vienos religijos prie kitos, o pamatinės pasaulėžiūros transformacija.

Paradigmos ir jų nesuderinamumas religijoje

Paradigmos sąvoka pasirodė esanti itin naudinga ir socialiniuose tyrimuose – ji padeda paaiškinti, kodėl žmonės su skirtingomis pasaulėžiūromis, kultūromis ar religijomis dažnai negali vieni kitų suprasti, net jei jie nuoširdžiai to siekia. Kai žmonės užauga skirtingose paradigmose, jų mąstymas iš esmės formuojasi pagal skirtingą „programinę įrangą“: kas vienam atrodo logiška, racionalu, normali tiesa, kitam gali pasirodyti visiškai neįmanoma, kvaila ar beprotiška; vienos grupės vertybės ir normos kitai gali atrodyti niekinės ir beprasmiškos; kas vienai religijai yra švenčiausia tiesa, kitai gali atrodyti kaip šventvagystė, prietaras ar tuščia fantazija. Dažnai nesuprantama, kaip kas nors apskritai gali „tikėti tokiais dalykais“ ir kodėl tai turėtų būti vadinama religija.

Istoriniai nesusikalbėjimo pavyzdžiai

Tai nėra naujas reiškinys. Jau XIX a. vyriausiasis indėnų vadas Sietlas, kalbėdamas apie gamtos suvokimą, pripažino, kad „baltieji niekada nesupras mūsų kelių“. Jis aiškiai matė, kad europiečių ir Amerikos čiabuvių pasaulėžiūros skyrėsi taip smarkiai, jog bendras supratimas buvo beveik neįmanomas. Paulius iš Tarso, vienas svarbiausių krikščionybės formuotojų, taip pat suvokė, kad krikščioniška mintis atsitrenkė į dvasinę sieną pagoniškoje Romos imperijoje. Laiške Korinto krikščionims jis rašė (1 Kor 1, 23), kad jo mokymas: „Žydams yra papiktinimas, o pagonims – kvailystė.“ Paulius suprato, kad pagonys ir monoteistai tiesiog mąstė skirtingai. Jis žinojo, kad žydai – monoteistai – negalėjo priimti minties, kad žmogus gali būti paverstas dievybe. Tačiau pagonims krikščionybės idėjos apskritai buvo visiškai svetimos. Jiems buvo nepriimtinas pats požiūris, kad pasaulis yra nuodėmingas ir atskirtas nuo dieviškumo. Jų religinėje paradigmose nebuvo vietos idėjai, kad žmogus turėtų „bėgti nuo pasaulio“ ir siekti „dvasinio išganymo“. Paulius apie tai aiškiai kalba toliau (1 Kor 2, 1-3): „Nedvasinis žmogus negali priimti to, kas ateina iš Dievo dvasios.“ „Tai jam atrodo kvailystė, ir jis to negali suprasti.“

Pagonys ir monoteistai – ne tik skirtingos religijos, bet ir skirtingos realybės

Pagonys niekada nesuprato krikščioniško atsiribojimo nuo pasaulio – jiems dieviškumas visada buvo susietas su gamta ir egzistavimu. Krikščionys (kaip ir vėliau islamas) kalbėjo apie nuodėmingą pasaulį ir būtinybę siekti išsigelbėjimo nuo jo. Pagonys kalbėjo apie pasaulio dieviškumą ir būtinybę būti jo dalimi. Todėl šis skirtumas niekada nebuvo tik klausimas apie tai, „kuri religija yra teisinga“ – tai buvo visiškai skirtingi pasaulio suvokimo būdai, iš esmės nesuderinami.

Krikščionybės bandymas įveikti paradigminę barjerą

Per šimtmečius krikščionių apologetai (tai reiškia „teisminiai gynėjai“, bet praktiškai – „atsiprašinėtojai“) be perstojo stengėsi užpildyti krikščionybės intelektines spragas, mėgindami sukurti argumentus, kurie patiktų ir pasaulietiškesniems žmonėms. Jie skolino mintis iš „pasaulio išminties“ (kurią iš esmės niekino), bandydami suteikti savo tikėjimui racionalumo. Graikų filosofija tapo jų pagrindiniu įrankiu, tačiau nepaisant šios skolintos terminologijos, krikščionybė nesuartėjo su europietiškai-pagonišku mąstymu. Jie naudojo pagoniškus terminus, bet krikščionybės pasaulėžiūra išliko svetima pagoniškai. Išsilavinusi miesto elito klasė, į kurią buvo nukreipta ši intelektualizacija, liko abejinga krikščionybei. Kai kurie filosofai parašė priešingas interpretacijas, tačiau dauguma tiesiog ignoravo krikščionybę. Tik Kaiseris Teodozijus, sunaikindamas ir pašalindamas tradicinį intelektualinį elitą, leido krikščioniškam mąstymui įsitvirtinti. Po to krikščionybė radikaliai pervertino viską, ką iki tol laikė logika, protu ir dvasia.

„Tikra religija“ pagal Augustiną ir vėlesnius krikščionis

Viena svarbiausių šios naujos paradigmos figūrų buvo Šv. Augustinas (354–430 m.), kuris visiškai atmetė racionalią kritiką ir atvirai skelbė: „Credo quia absurdum est“ („Tikiu, nes tai nelogiška“). Būtent Augustinas suformavo krikščionišką idėją, kad religija iš esmės visiems žmonėms yra tas pats – tai yra krikščionybė. Jis rašė: „Tai, kas dabar vadinama krikščionybe, egzistavo nuo pat žmonijos pradžios.“ „Tik kai Kristus tapo kūnu, tikroji religija, kuri jau buvo, pradėta vadinti krikščionybe.“ Šią idėją vėliau dar tiksliau išreiškė Friedrich von Hardenberg (Novalis): „Nėra jokios religijos, kuri nebūtų krikščionybė.“

„Visuotinė religija“ – tik paslėptas krikščionybės dominavimas

Būtent iš šio krikščioniško požiūrio kilo universalios religijos idėja, kuri atrodo atvira ir tolerantiška, tačiau iš tiesų veikia kaip krikščionybės standartas, pagal kurį vertinamos visos kitos religijos. Islamas laikosi tos pačios paradigmos – tikroji religija egzistavo visada, tačiau žydai ir krikščionys priėmė tik dalines tiesas, o islamas – galutinę dieviškąją išmintį. Krikščioniškas Vakarų pasaulis sukūrė „aukštųjų religijų“ teoriją, pagal kurią religija yra pripažįstama tik tada, kai atitinka tam tikrus „amžinus“ kriterijus. Tad „universalios religijos“ idėja nėra visai atvira – tam, kad religija būtų laikoma tikra, ji turi bent iš dalies atitikti krikščioniškojo pasaulio numatytus rėmus. Tai reiškia, kad daugelis religinių tradicijų, kurios netelpa į krikščioniškąjį dvasinės praktikos modelį, lieka atmestos, ignoruojamos ar laikomos nesvarbiomis.

Kas nėra pagonybė?

Pagonybės negalima apibrėžti pagal tai, kaip krikščioniškoji tradicija klasifikuoja „aukštąsias religijas“. Krikščionybė negalėjo visiškai atmesti milžiniškų kultūrų religijų su šimtais milijonų sekėjų, kaip induizmas ar budizmas, tačiau ji sąmoningai atrinko iš jų tik tuos elementus, kurie atitiko vakarietišką religijos supratimą.

Ką krikščioniškasis Vakarų pasaulis pripažįsta kaip „tiesą ir išmintį“ net ir politeistinėse ar „ateistinėse“ religijose? Dualistinį pasaulio matymą (gera-prasta, kūnas-siela, materija-dvasia). Atitolimą nuo pasaulio (asketizmą, savęs apribojimą). Išsigelbėjimo ir pomirtinio gyvenimo doktrinas (gyvenimo kančią, būtinybę siekti išsivadavimo). Moralizuojantį pasaulio aiškinimą (šventumo ir nuodėmės idėją). Neigiamą požiūrį į mirtingumą ir laikinumą (troškimą amžino, nekintančio absoliuto).

Indijos religijų iškraipymas

Indijos dvasinė tradicija vystėsi laisvai daugiau nei 3000 metų ir sukūrė neįtikėtiną dvasinių praktikų ir filosofijų įvairovę. Tačiau Vakarų religijos interpretatoriai sąmoningai atrinko tik tas dalis, kurios atitiko jau įsitvirtinusią krikščionišką paradigmą. Iš graikų filosofijos krikščioniški apologetai cituodavo tik tuos mąstytojus, kurie tiko jų argumentams. Iš Antikos religijų istorikai atmetė graikiškąsias ir romėniškąsias gamtos religijas, laikydami jas „folkloru“, ir akcentavo tik paslaptingus mistinius kultus. Iš „primitivių“ kultūrų jie interpretavo tik tai, kas atitiko jų iš anksto nustatytą religinę schemą.

Vienas iš geriausių pavyzdžių – nuolatinė seksualiai išreikštų moterų kulto figūrų klaidinga interpretacija. Kadangi krikščioniškoje tradicijoje moters seksualumas buvo suvokiamas tik kaip priemonė reprodukcijai, jiems tiesiog buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad moters kūniškumas galėtų turėti savarankišką, sakralinę reikšmę. Todėl bet kokios moteriškos dievybės ar figūros, kurios turėjo seksualumo elementų, buvo automatiškai suvokiamos tik kaip „vaisingumo simboliai“ – nes kitoks aiškinimas tiesiog negalėjo egzistuoti jų mentalitete.

Pagonys – ne „aukštoji religija“, bet kita paradigma

Visa tai rodo, kad pagonybės neįmanoma suvokti pagal krikščioniškos tradicijos rėmus. Vakarų pasaulis pripažįsta tik tas religijas, kurios kažkokiu būdu tinka į jo dvasinę paradigmą – tai yra atskirtis tarp Dievo ir pasaulio, asketiškas gyvenimo neigimas ir amžinybės siekimas. Tačiau pagonybė yra visiškai kitokia pasaulėžiūra, kurioje pasaulis ir dieviškumas yra viena. Nėra „išsigelbėjimo“ – yra buvimas pasaulyje kaip šventame procese. Gyvenimas nėra kančia, o gamtos ciklų dalis. Moteriška galia yra šventa savaime, o ne kaip priemonė reprodukcijai. Tai reiškia, kad tikros pagonybės negalima suvokti pagal krikščionišką religijos sampratą – ji yra visiškai atskira dvasinė paradigma.

Kaip suprasti ir praktikuoti pagonybę?

Pagonybė – tai religijos forma, kurios pasaulėžiūra Europoje buvo slopinama nuo prievartinės krikščioniškosios misijos laikų. Imperatoriai ir karaliai sistemingai vaizdavo ją kaip „nedvasingą“, klaidingą, nerealią, barbarišką ar primityvią. Kas nori iš tiesų suprasti pagonybę ir praktikuoti ją autentiškai, turi išmokti mąstyti kitaip – net tai, kas krikščioniškoje tradicijoje laikoma „neįsivaizduojama“.

Pagoniškas mąstymas – visiška atskirtis nuo krikščioniškos pasaulėžiūros

Būti pagoniu reiškia visiškai atsiriboti nuo vakarietiško krikščioniško mąstymo rėmų, įskaitant: Kokie dieviškumo įsivaizdavimai yra „teisingi“? Kas yra šventumas? Ar pasaulis skirstomas į „šiapus“ ir „anapus“? Kokia vieta žmogui gamtos pasaulyje? Nieko negalima laikyti savaime suprantamu – reikia viską iš naujo pergalvoti.

Pagoniškos sąvokos, kurios nesutampa su krikščioniška mintimi

Keltų Anapusybė (Anderswelt)

• Tai nėra atskiras „pasaulis po mirties“, kaip krikščionybės rojus ar pragaras.
• Tai pasaulio dalis, egzistuojanti čia ir dabar, persipynusi su kasdienybe.

Germaniškasis pasaulis – Yggdrasil ir devynios pasaulio karalystės

• Tai nėra atskiri kosminiai pasauliai, jie visi yra viena visuma – gyvas organizmas sujungtas pasaulio medžiu Yggdrasil.

Likimas (Wyrd) ir priežastinis dėsnis

• Tai nėra išorinė dieviška valia, kuri nukreipia žmones į iš anksto nulemtą likimą.
• Tai natūralus priežastinis dėsnis, tarsi audinys, kuris nuolat rezgamas.

Siela ir kūnas

• Siela nėra atskirta nuo kūno (kaip krikščionybėje).
• Ji yra kūno dalis, neatsiejama nuo gyvybinės jėgos.

Reinkarnacija (Wiedergeburt)

• Tai nėra kančia, iš kurios reikia išsivaduoti, kaip budizmo samsara.
• Tai natūralus ciklas, kuris yra šventas ir geras, kaip ir visi gamtos virsmai.

Išvada: Pagonybė – ne „alternatyvi religija“, o visiškai kitoks požiūris

Norint iš tikrųjų suprasti ir praktikuoti pagonybę, reikia išmokti mąstyti visiškai kitaip. Tai ne viena iš daugelio religijų, ne „dar vienas tikėjimas“, o visiškai kitokia pasaulio suvokimo sistema, kurioje nėra atskirties tarp dieviškumo ir gamtos, o žmogus yra ne atskirtas nuo pasaulio, bet jo dalis.

Pagonybė kaip gyvenimą teigianti religija

Kadangi pagonybė yra gamtos religija, ji visada teigia gyvenimą. Gyvybė šioje Žemėje yra šventa, nes šventumas randamas gamtoje, o ne už jos ribų.
Tai ne vien paviršutiniškas materializmas, nes pasaulis yra gilesnis nei jo regimasis paviršius. Skirtingai nei religijos, kurios ieško prasmės anapus pasaulio, pagonys prasmingą gyvenimą randa pačiame pasaulyje ir teisingame gyvenimo būde.

Pagonys ir dvasinis išganymas

Kaip ir kitų religijų žmonės, pagonys taip pat siekia dvasinės pilnatvės („išganymo“), bet jų požiūris į tai iš esmės skiriasi. Jie nesiekia būti „išgydyti nuo pasaulio“, bet siekti sveikatos ir pilnatvės jame. Grekų žodis „holos“ („visuma“) čia tampa esminis – pagonys trokšta būti visaverčiai, sveiki, vientisi, tiek dvasine, tiek kūniška prasme. Jie siekia būti laisvi, stiprūs ir laimingi, nes jų religija nesiremia nuodėmės ir išsigelbėjimo priešprieša. Pagonys nesitiki mistinio išgelbėjimo – jų gerovės troškimas yra paprastas, natūralus ir konkretus. Pavyzdžiui: krikščionys meldžiasi dėl dvasinio atpirkimo, o Vikingai tradiciškai linkėjo vienas kitam „Gerų derlių ir taikos“ („Ar ok fridr“) – labai praktiškas ir gyvenimiškas palaiminimas. Tai nėra teorinė teologinė spekuliacija – tai tiesiogiai patiriama kaip džiaugsmas gamtos dosnumui, kaip jėga įveikti sunkumus, kaip vidinė stiprybė net ir susidūrus su pralaimėjimu.

Pagonybė ir realybės priėmimas

Pagonybė niekada nebuvo religija, kuri teikia pigia dvasine paguodą. Ji nedavė pažadų apie „geresnį gyvenimą po mirties“, bet moko priimti realybę su visa jos jėga, grožiu ir tragiškumu. Tai atsispindi: „Völsungų sagoje“, kur herojai priima savo lemtį, net jei ji yra skaudi; Graikų tragedijose, kurios ne tik be gailesčio atskleidžia žmogaus likimą, bet ir perduoda jėgą jį priimti. Religijos, kurios skatina žmones bėgti nuo gyvenimo į kitą pasaulį arba pasiūlo lengvą paguodą, dažnai praranda šią jėgą.

Religinė stiprybė ir pasaulio priėmimas

Ankstyvųjų kultūrų žmonės buvo gyvybingesni, jie stovėjo tvirtai ant žemės.
Princas Sidharta (Buda) negalėjo pakelti senatvės, ligų ir mirties neišvengiamybės, todėl jis atsiskyrė nuo pasaulio ir sukūrė budizmą kaip atsaką į kančią. Graikų vėlyvoji antika taip pat buvo laikotarpis, kai žmonės pradėjo bėgti į mistinius išsigelbėjimo kultus, taip kaip šiandien kai kurie prislėgti miestiečiai įsivelia į sektas tokias kaip Scientology ir pan. Tačiau dauguma žmonių vis dar suprato, ką reiškia Odisejo troškimas grįžti namo pas šeimą – net jei tai reiškia senatvę ir neišvengiamą mirtį. Tai buvo tikro pasaulio ir tikro gyvenimo priėmimas – pagoniškos stiprybės esmė.

Pagoniškos stiprybės šaltinis

Ši vidinė stiprybė ir dvasinė jėga kyla iš mūsų šaknų, kurios nuo gimimo mus jungia su: gamtos pasauliu – mes nesame atskiri nuo jo, mes esame jo dalis;
dieviškumu – šventumas nėra kažkur anapus, jis įaustas į gyvybės audinį;
būties paslaptimi – mes esame sujungti su pirmapradžiu gyvybės šaltiniu.

Ryšys su protėviais, žeme ir savimi

Šeima ir protėviai – mes esame nepertraukiama grandinė, jungianti praeitį su ateitimi. Žemė, iš kurios kilome – mūsų ryšys su gimtąja žeme yra dvasinis, ne vien fizinis. Sąmoningas suvokimas – žinojimas, kad mes priklausome šiam pasauliui, o jis priklauso mums.

Religija kaip sugrįžimas prie šaknų

Lotyniškas žodis „religio“ reiškia „susijungimą“, „ryšio atkūrimą“. Europiniai pagonys yra savo žemės čiabuviai – kaip ir visos kitos tautos pasaulyje, jie turi gimtinėje įsišaknijusią dvasinę tradiciją. Šis ryšys su žeme ir gamta – tai, ką Šiaurės Amerikos indėnai vadina dvasiniu ryšiu su Žeme.

Mes nesame svetimi pasaulyje

Gamta nėra mūsų aplinka – ji yra mūsų dalis. Mes nesame atskiri nuo pasaulio, Mes nesame nepilnateisiai svečiai gamtoje, Mes esame giminaičiai su visa būtim, su visais gyvais dalykais. Pagoniškas dvasingumas – tai ne pabėgimas į kitą realybę, o gilus įsišaknijimas šioje realybėje.

Pagonybė nemato pasaulio kaip neišbaigto

Negalima teigti, kad pagonybė „kažką praleidžia“ ar „nepastebi aukštesnės tikrovės už pasaulio ribų“. Tai galima sakyti tik iš kito, visiškai skirtingo pasaulėžiūros modelio. Pasaulis nėra neišbaigtas ar trūkstantis kažko „aukštesnio“ – viskas, kas egzistuoja, jau yra visiškas buvimas.

Pasaulis yra pilnas – nieko nereikia ieškoti anapus jo

Visata jau yra pilna visko, kas yra būtina – nieko nereikia ieškoti „kitame pasaulyje“. Yggdrasilo devynios pasaulio karalystės yra vienas didžiulis organizmas, kuriame nėra atskirties tarp „žemiško“ ir „dangiško“.
Nėra jokio „aukštesnio“ egzistavimo lygmens, kurio trūktų šiam pasauliui. Tai visiškai skiriasi nuo dualistinių religijų, kurios skelbia, kad egzistuoja „šis pasaulis“ ir „aukštesnė tikrovė anapus jo“.

Thales: „Viskas yra pilna dievų“

Senovės graikų filosofas Thales (vienas pirmųjų Vakarų mąstytojų, tačiau krikščioniškoji tradicija jį sumenkino kaip „gryną gamtos filosofą“) išreiškė pagrindinį pagonybės suvokimą vienu sakiniu: „Viskas yra pilna dievų.“ Tai reiškia, kad dieviškumas nėra atskirtas nuo pasaulio – jis yra jame.
Nereikia ieškoti dievybių anapus egzistencijos – jos jau yra visur aplink mus.
Aukštesnė būtis nėra atskira sfera – ji yra mumyse ir pasaulyje, nuo amžių iki amžių.

Pagonybė nesiremia spekuliacijomis apie „anapusybę“

Gamta egzistuoja be jokios abejonės – ji yra tikra, apčiuopiama, tikrai patiriama. Nereikia manyti, kad kažkur „už“ pasaulio yra tikresnė egzistencija, nes tai būtų tik teorinis spėjimas. Todėl pagonys priima pasaulį tokį, koks jis yra;
nereikalauja kitos egzistencijos formos, kad gyvenimas įgytų prasmę; laiko gamtą šventa – nes ji jau yra mūsų tikrasis buvimas. Tai yra fundamentalus skirtumas nuo monoteistinių ir transcendentinių religijų, kurios ieško prasmės „kitame pasaulyje“, manydamos, kad šis gyvenimas yra tik pasiruošimas kažkam didesniam. Pagonybė nemano, kad yra kažkas „aukščiau“ nei pasaulis, kuriame gyvename – nes šis pasaulis jau yra pilnatvė, šventybė ir būtis savaime.

Pagonybė nėra tikėjimas – tai patirties religija

Pagonybė nėra tikėjimas („Glaube“), nes tikėjimo ir religijos sutapatinimas yra tik protestantiškos pasaulėžiūros liekana.
Vokiečių kalboje religija dažnai suprantama kaip „tikėjimas“, tačiau tai susiaurintas požiūris, būdingas atskleistosioms religijoms,, kurios remiasi iš anksto duotu, nekvestionuojamu dieviškuoju apreiškimu.

Pagonybė kaip „patirties religija“

Hamburgo Heidenkreis (pagonų ratas) sukūrė terminą „Erfahrungsreligion“ (patirties religija).
Tai reiškia, kad pagonybė nesiremia autoritariniu dieviškuoju apreiškimu, bet laisvai perduodama mitine tradicija, kuri: laisvai vystėsi – nebuvo primesta vieno šventraščio ar pranašo; gali būti laisvai priimama ir kritikuojama – nėra nekvestionuojamo autoriteto; nereikalauja jokio „dieviško įsikišimo“ – žmonės patys geba patirti šventumą.

Pagonys neturi poreikio „apreiškimui iš išorės“

Apreiškimo religijos (pvz., krikščionybė, judaizmas, islamas) teigia, kad žmonės patys negali suvokti dieviškumo, todėl jiems reikia dieviškosios žinios.
Dievas siunčia „ženklus“ per pranašus, šventuosius tekstus ar stebuklus. Tačiau pagonys įrodo, kad joks išorinis apreiškimas nėra reikalingas – žmonės visada patys jautė ir suvokė šventumą. Tai įrodo bent 30 000 metų išlikusios religinės meno formos (pvz., uolų piešiniai Pirėnuose ir prie Dunojaus). Šventumas egzistuoja šioje realybėje, jis yra tiesiogiai patiriamas per ritualus, gamtą, mitus, šventąsias vietas.

Religija ne tam, kad skelbtų doktrinas – o kad padėtų žmonėms patirti šventumą

Religijos užduotis nėra skelbti dogmas ar reikalauti aklo tikėjimo.
Ji turi teikti įrankius, per kuriuos kiekvienas gali patirti dieviškumą pats. Kaip rašo Wicca dvasinė mokytoja Vivianne Crowley: „Religija turi padėti mums patirti visatą ir atrasti savo supratimą apie jos prigimtį bei prasmę.“

Pagonybė – asmeniškai patiriama religija

Pagonybė yra savarankiška, individuali patirties religija, kurioje kiekvienas pats suvokia ir patiria šventumą. Nėra tarpininkų tarp žmogaus ir dieviškumo. Nėra vieno „teisingo tikėjimo“, o tik asmeninis ryšys su šventa būtimi. Tai ne „kolektyvinė tikėjimo sistema“, o asmeniška, gyva, tiesiogiai patiriama religija, kuri yra tokia, kokią kiekvienas pagonis atranda pats sau.

Pagonybė kaip vietinė ir kultūrinė religija

Pagonybė nėra viena universali tradicija, bet kiekvienos tautos gamtinė, kultūrinė ir istorinė religija. Ji gali būti keltų, suomių, rusų ar japonų pagonybė,
Indėnų dvasinė praktika ar tradicinė Afrikos religija, Angliškasis Wicca ar skandinavų Ásatrú. Ši įvairovė yra būtina ir natūrali, nes gamta visur skirtinga, todėl ir dvasiniai ryšiai su ja yra unikalūs. Kultūrinė ir istorinė patirtis skirtingose tautose buvo kitokia, todėl ir jų dvasinė tradicija skiriasi.

Žmogus – ne „bendrinis individas“, o įsišaknijusi būtybė

Pagonybė nesiekia sumažinti žmogaus iki „žmonijos“, kuris priklauso visiems, bet niekam tiksliai. Žmogus nėra abstraktus padaras be tapatybės, jis yra konkrečios žemės, tradicijos ir protėvių palikuonis. „Žmonijos žmogus“ yra niekur nepritampantis individas – jis visur svetimas, neturintis vietos pasaulyje. Todėl pagonys vertina kultūrinį ir istorinį įsišaknijimą, puoselėja savo protėvių tradicijas ir nesitenkina vien tik asmeniniu tobulėjimu. Pagonybė nėra vien tik individuali dvasinė praktika – tai gyva bendruomeninė tradicija, perduodama per kartas ir susijusi su žeme, kurioje gyvename.

Senovės pagonybėje nebuvo elitinių ar izoliuotų dvasinių tradicijų

Pagonių tradicijos niekada nebuvo grynai kontempliatyvios (t. y. skirtos tik asmeninei meditacijai ar dvasinei transformacijai). Jos nebuvo elitinės ar slaptos – net ir druidai nebuvo atskira, nuo visuomenės izoliuota grupė.
Jie atliko konkrečias socialines funkcijas – jų žinios, išmintis, magija ir gydymo menas buvo skirti bendruomenei. Tad tikroji pagonybė yra ekologinė, socialinė ir tradicinė – ji negali egzistuoti be ryšio su savo aplinka, žmonėmis ir kultūrinėmis šaknimis.

Savęs pažinimas nėra paviršutiniškas ar atsitiktinis

„Pažink save“ – Apolono iš Delfų patarimas nėra kvietimas į egoistinį savęs garbinimą. „Tu pats vesk save“ – kaip sako pranašė Groa iš Edos, tai nėra leidimas laisvai maišyti bet kokias dvasines tradicijas ir susikurti atsitiktinį tikėjimų kratinį.

Daugelyje šiuolaikinių ezoterinių praktikų populiaru maišyti įvairias tradicijas į beformį dvasinį mišinį. Tačiau tikroji pagonybė neleidžia chaotiškai jungti nesuderinamų elementų, pvz.:rRunų ir kabalos (nes runos priklauso germaniškam pasauliui, o kabala – judaizmui). Keltų ir budistinio atgimimo sampratų (nes jos remiasi skirtingomis pasaulėžiūromis). Teosofijos ir šamanizmo (nes teosofija yra XIX a. Vakarų ezoterinė sistema, o šamanizmas – senovinė gamtos dvasinė praktika).

Vietinių tradicijų atgimimas yra sveikintinas, bet neturi būti dirbtinis

Gerai, kad žmonės, ieškantys dvasinės praktikos, atsigręžia į savo šalių tradicijas – užuot vien tik žvalgęsi į Rytų religijas. Tačiau pagoniškos idėjos negali būti mechaniškai įterptos į jau egzistuojančias vakarietiškas dvasines schemas. Pagonybė nėra viena abstrakti sistema, ji yra įsišaknijusi istorijoje, žemėje ir bendruomenėje. Kad ji išliktų tikra, ji turi būti įgyvendinama ne tik individualiai, bet ir socialiai bei kultūriškai.

Kodėl tradicinė ezoterika nėra alternatyva pagonybei?

Šiuolaikinė ezoterika, kuri gyvuoja jau daugiau nei 2000 metų, iš esmės paveldėjo dualistinį pasaulėžiūros modelį iš gnosticizmo, neoplatonizmo ir manicheizmo – vėlyvosios Antikos mokymų. Pagrindinis ezoterikos principas – dvasinis tobulėjimas suprantamas kaip atsitraukimas nuo pasaulio, materijos ir gamtiškosios žmogaus prigimties. Tai reiškia, kad dauguma ezoterinių tradicijų skatina pasaulio atmetimą, kūno ir žemiškojo gyvenimo nuvertinimą.

Ezoterikos dvilypumas: „dvasingumas prieš pasaulį“

Neigiamas požiūris į gyvenimą ir materiją

• Kūno, seksualumo ir fizinės egzistencijos atmetimas yra daugelio ezoterinių mokymų pagrindas.
• Net jei šiandien bandoma tai neigti, šis pasaulio neigimas vis dar išlieka giliai įsišaknijęs.

„Dvasinis tobulėjimas“ kaip pabėgimas iš realybės

• Tradicinė ezoterika siekia ne tiesioginio gyvenimo išgyvenimo, o „išsilaisvinimo“ iš pasaulio.
• Ji siekia ne tik asmeninio tobulėjimo, bet ir „išganymo“, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo krikščioniško ar budistinio modelio.
• Tai nėra tikra alternatyva, o tik nauja senosios pasaulio atmetimo doktrinos versija.

Ezoterika kaip dirbtinė dvasinė sistema

• Ji sukuria „uždarą pasaulį“, kurį supranta tik išrinktieji.
• Vietoj natūraliai išsivysčiusių kultūrinių dvasinių tradicijų, ji surenka atskirus fragmentus iš skirtingų religijų ir mistinių mokymų, sudarydama naują, bet dirbtinę schemą.
• Tai nėra autentiškas dvasingumas, o chaotiškas tradicijų mišinys.

Pagrindinis skirtumas tarp pagonybės ir ezoterikos

Pagonybė: įsišaknijusi gamtoje, bendruomenėje, protėvių tradicijoje.
Ezoterika: siekia pabėgti nuo gamtos, pasaulio, kūniškumo į „aukštesnį lygmenį“.

Pagonys dvasiškai išsivystę asmenys – druidai, šamanai, žyniai – tarnavo savo bendruomenei, o ne ieškojo asmeninio tobulėjimo vien sau. Tuo tarpu ezoterikoje „dvasinė elitas“ atsiriboja nuo visuomenės ir orientuojasi tik į savo individualų tobulėjimą, nesiekiant jokio tikro ryšio su žmonėmis ar gamta.

Ezoterika nėra tikra alternatyva – tai tik dar viena pabėgimo forma

Ezoterika neturi gamtiško pagrindo – ji tėra kitokia „anapusybės religija“.
Ji skatina asmenybės atsiskyrimą nuo pasaulio, o ne santykį su juo.
Ezoterika nėra natūrali dvasinė tradicija – tai dirbtinai sukonstruota sistema. Todėl ji nesudaro jokios tikros alternatyvos pagonybei, kuri visada buvo gamtos, žemės, bendruomenės ir gyvenimo religija.

Pagonybė kaip vienintelė tikra alternatyva

Aš nenoriu visų ezoterikų „sudėti į vieną katilą“, tačiau didžioji dalis šiandien parduodamų „dvasingumo produktų“ patvirtina, kad tik pagonybė gali būti realus kelias, vedantis iš šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimo ir dvasinio šaknų praradimo. Pagonybė atkuria ryšį su tikrosiomis ištakomis – gamta ir dieviškumu. Ji leidžia žmogui suvokti save kaip gamtos ir dievų vaiką, savo šalies, kultūros ir istorijos dalį. Jis tampa ne atsiskyrėliu ar elitiniu „dvasiniu guru“, bet atsakingu bendruomenės nariu – tiek žmonių, tiek visos gyvosios gamtos. Ne ezoterinė „grynai dvasinė“ savęs realizacija, Ne paviršutiniškas dvasinių tradicijų mišinys be šaknų, O būtent pagoniškas pasaulėvaizdis – gamtos ir dieviškumo vienovė, sąmoninga protėvių ir žemės gerbimo tradicija, religijos tarnavimas visų gyvenimo sričių gerovei – gali sugrąžinti žmonėms autentišką dvasinę patirtį.

Kodėl šiuolaikinės „dvasinės sistemos“ negali to pasiūlyti?

Dauguma šiandien siūlomų mokymų skelbia, kad jų „karalystė nėra iš šio pasaulio“. Jie gali skirtis pavadinimais, tačiau iš esmės visi siūlo pabėgimą nuo realybės, o ne tikrą sąlytį su pasauliu. Pagonybė yra vienintelė tikrai „kitokia“ religija, nes ji nesiekia pabėgti iš šio pasaulio, o priima jį kaip šventą ir tobulintiną.

Šis straipsnis:

Iškelia labai svarbias idėjas, kurios giliai apmąstytos ir išvystytos. Tačiau kai kurios formuluotės, pavyzdžiui, „mūsų protėvių ir mūsų šalies tradicija“ gali kelti tam tikrą sumaištį, nes jos gali būti neteisingai interpretuojamos kaip uždaros etninės ar nacionalistinės idėjos. Kita vertus, šis straipsnis yra puikus pavyzdys „tradiciniu pagrindu grindžiamos pagonybės“, kuri išlieka atvira ir filosofiškai reflektuota.

Išvada

Pagonybė yra vienintelė reali alternatyva dabartinėms „anapusybės religijoms“, kurios siūlo pabėgimą nuo tikrovės. Ji yra natūralus dvasinis kelias, jungiantis žmogų su gamta, dievybėmis, istorija ir bendruomene. Ji nėra elitistinė, atsieta nuo pasaulio, bet remiasi aktyviu dalyvavimu gyvenime ir jo ciklų supratimu.
Svarbu, kad pagonybė būtų suvokiama ne kaip uždaras nacionalinis ar etninis reiškinys, o kaip natūralus kultūrinis ir ekologinis ryšys su pasauliu. Tad po šimtmečių dvasinio primetimo ir dogmatiškų tikėjimų pagonybė vėl gali atvesti žmogų į savarankišką, autentišką dvasinę patirtį.

Tekstas parengtas pagal Fritz Steinbock straipsnį HAIN žurnale.