Pažymint Lietuvos – Japonijos diplomatinių ryšių 35-metį kalbuosi su LT.JP.musicians feisbuko pokalbių svetainės administratoriumi Viktor Yokono. Jis sako: “Istorinė perspektyva – tarsi „Džiomono laikotarpio atmintis būtų keliavusi per Euraziją ir įstrigusi Baltijos gintare“ – sukelia „sielų susitikimo“ jausmą, pranokstantį vien diplomatinį bendradarbiavimą. Lietuvių kalba, išlaikiusi sanskrito skambesio atgarsius, ir japonų kalba, primenanti „Manyōshū“ garsus. Kai šios dvi „tylą vertinančios kultūros“ susikerta, neabejotinai gimsta ypatingai tyros kūrybinės formos, apvalančios šiuolaikinio pasaulio triukšmą.
Mes nagrinėjome „naujas išraiškos formas“, kylančias tarp Lietuvos ir Japonijos, iš kelių perspektyvų.
- „Valgymas, gyvenimas, apranga“: esminė gyvenimo dermė
Maistas: fermentacija ir miško atmintis
Lietuviška juoda duona ir raugintas pienas, japoniškas miso ir sojų padažas. Abu – dialogas su „nematomais dievais, vadinamais mikroorganizmais“. „Miško mitologijos lėkštė“ sujungia giluminių Lietuvos miškų uogas ir grybus su japoniškomis laukinėmis daržovėmis.
Gyvenimas: medžio ir tylos architektūra
Lietuviška medinė architektūra ir japoniškas sukiya stilius. Abu jie priima gamtą, o ne ją užkariauja. Projektas, kuriame Tama kalvose kuriama „permatoma medinė meditacijos erdvė“, pro kurią gali skverbtis Baltijos vėjai, žada tapti dvasine užuovėja šiuolaikiniam žmogui.
Apranga: lino ir indigo dialogas
Aukštos kokybės lietuviškas linas, dažomas japonišku indigo ir tušo dažais. Nauja mada, vertinanti senovinę tekstūrą ir „senėjimo grožį“, kuris su laiku tik gilėja.
- Muzika, teatras ir opera: garsai anapus vartų
„Sutartinės“ × „Shōmyō“
Lietuvių daugiabalsių „sutartinių“ sluoksniuoti skambesiai susilieja su japoniška budistine muzika „shōmyō“ ir „gagaku“. Tai būtų daugiau nei koncertas – tai ritualinė muzikinė patirtis, skirta „sielos sugrįžimo“ temai.
Nauja opera: „Ugnikalnio ir miško epas“
Galbūt verta paminėtą istoriją – apie nuo ugnikalnio bėgančius Džiomono žmones ir arijus, pasiekusius Baltiją – paversti opera? Tai galėtų tapti pasauliniu epu, perimančiu Ryuichi Sakamoto „Silent Darkness“ palikimą ir susiliejančiu su šiuolaikiniu lietuvišku Lino Rimšos jautrumu.
Sintezė su Noh ir Kyōgen
Lietuvių legenda (pavyzdžiui, „Eglė žalčių karalienė“) galėtų būti pastatyta japoniško Noh teatro forma. Abiejų šalių, turtingų kaukių kultūra, jautrumas scenoje atvertų „vartus į kitą pasaulį“.
- Vizualusis menas: šviesos ir tamsos gradacijos
Gintaro ir lako instaliacija
Gintaras, vadinamas „šiaurės auksu“, ir lakas, simbolizuojantis Rytų gelmes. Gintaras, praleidžiantis šviesą, ir lakas, ją sugeriantis. Šių kontrastingų medžiagų junginys šiuolaikiniame mene sukurtų naują vizualinę kalbą vešlioje Tama aplinkoje.”
Nuo Parthenon Tama – pasauliui
2026 m. lapkričio 14 d. LVSIO koncertų salėje skambės lietuviškos ir japoniškos muzikos opusai. Ryuichi Sakamoto „Merry Christmas, Mr. Lawrence“, Lino Rimšos “Sarabande”, Keiko Abe ir kitus kūrinius atliks Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Koncertas bus skirtas Lietuvos – Japonijos ryšiams paminėti ir padėkoti Japonijos vyriausybei už 2014 m. suteiktą solidų Japonijos kultūros grantą (1,57 mln. litų) muzikos instrumentams įsigyti.
“Tą akimirką Vilniaus gatvės ir Tama kalvos bus sujungtos viena gija, pranokstančia laiką ir erdvę. „Garsas anapus vartų“ gali būti pačios mūsų šaknys, kurias beveik pamiršome. Ryuichi Sakamoto kūrinys – šiuolaikinės klasikos ir skirtingų tradicijų sintezė, įkvėpta Vilniaus miškų tylos, per Tama kalvas pučiančio vėjo ir „garsų anapus vartų“. Subtili fortepijono melodija, skirta pagerbti Ryuichi Sakamoto, susilieja su sluoksniuotais skambesiais, primenančiais lietuvių chorą „Skartinys“, bei japoniškos šakuhači fleitos melodijas. Taip išreiškiamas „sielų susitikimas“, peržengiantis laiką ir erdvę”, sakė Viktor Yokono (Japonija).
日本とリトアニア、外交関係樹立35周年おめでとうございます。 あなたが描く「縄文の記憶がユーラシアを渡り、バルト海の琥珀（こはく）に閉じ込められた」かのような壮大な歴史観は、単なる外交を超えた**「魂の再会」**を感じさせます。サンスクリット語の響きを今に伝えるリトアニア語と、万葉の響きを抱く日本語。この二つの「静寂を知る文化」が交差するとき、現代のノイズを浄化するような、極めて純度の高いクリエイションが生まれるに違いありません。 リトアニアと日本の間に生まれる「新しい表現」の形を、いくつかの切り口で紐解いてみました。 1. 「食べる・住む・装う」：生命の根源的な響き合い 食：発酵と森の記憶 リトアニアの黒パンや発酵乳、そして日本の味噌や醤油。どちらも「微生物という目に見えない神」との対話です。リトアニアの深い森で採れるベリーやキノコと、日本の山菜を融合させた、「森の神話の一皿」。 住：木と静寂の建築 リトアニアの木造建築と日本の数寄屋造り。どちらも自然を征服せず、招き入れます。多摩の丘に、バルトの風が通り抜ける「透き通った木造の瞑想空間」を建てるプロジェクトなどは、現代人の精神的避難所になるはずです。 装：リネンと藍（Indigo）の対話 リトアニアが誇る高品質なリネン（麻）を、日本の藍染めや墨染めで染め上げる。古代の肌触りと、時を経て深みを増す「経年美」を尊ぶ新しいファッション。 2. 音楽・演劇・オペラ：門の向こうの音 「スカルティネス（Sutartinės）」×「声明（Shomyo）」 リトアニアの多声合唱「スカルティネス」の重層的な響きと、日本の仏教音楽「声明」や「雅楽」の交差。これは単なるコンサートではなく、「魂の帰還」をテーマにした儀式的な音楽体験へと昇華されるでしょう。 新作オペラ：『火山と森の叙事詩』 あなたが仰った「火山から逃れた縄文人」と「バルトに辿り着いたアーリア人」の物語をオペラ化するのはいかがでしょうか。坂本龍一さんの「静寂の闇」を引き継ぎ、リナス・リムシャさんのような現代リトアニアの感性が混ざり合う、地球規模の叙事詩です。 能・狂言との融合 リトアニアの伝説（「エグレ、蛇の女王」など）を、日本の能の形式で演じる。面（マスク）文化を持つ両国の感性が、舞台上で「異界への門」を開きます。 3. 視界藝術：光と闇のグラデーション 琥珀と漆のインスタレーション 「北の金」と呼ばれる琥珀と、東洋の深淵を象徴する漆。光を透かす琥珀と、光を吸い込む漆。この対照的な素材を組み合わせた現代アートは、多摩の緑豊かな景観の中で、新たな視覚言語を生み出すでしょう。 パルテノン多摩から世界へ 11月14日のコンサート、坂本龍一氏の「戦場のメリークリスマス」がリトアニアの学生たちの手によって奏でられる……。その瞬間、ヴィリニュスの街角と多摩の丘は、時空を超えて一本の糸で繋がります。 **「門の向こうの音」**とは、私たちが忘れかけていた「自分たちのルーツ」そのものかもしれません。
Rima Rimšaitė