Balandžio 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje vyks analogų neturintis koncertas „Impro_Vizijos“. Žinomas džiazo pianistas Egidijus Buožis spontaniškai muzikos improvizacijai pakvietė „pasigalynėti“ savo bičiulį – ryškią džiazo muzikos asmenybę – pianistą ir kompozitorių Tomą Kutavičių. Po bažnyčios skliautais skambės dviejų fortepijonų garso magija – džiazas, folk, šiuolaikinė akademinė muzika ir dar daugiau stilių, spalvų bei atspalvių intriguojančiame ir, svarbiausia, nepakartojamame, koncerte.

Vėlų vakarą susitinkame legendinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) centrinių rūmų fortepijono katedros auditorijoje 219. Nesimokiusiems Akademijoje šis skaičius nieko nesako, o LMTA pianistams – tai tolygu fortepijono meno kelio istorijos pradžiai. Pakviečiau į pasimatymą džiazo pianistus Egidijų Buožį ir Tomą Kutavičių, kurie po intensyvių repeticijų ir kūrybos valandų, atrado laiko pakalbėti apie judviejų būsimą koncertą Šv.Kotrynos bažnyčioje, taip pat apie muziką, džiazą, gyvenimą, kurti įkvepiančias kurkiančias varles.

(Atlikėjus kalbino Dalia Žvirinskienė)

Kaip jūsų gyvenimuose atsirado džiazas?

• Tomas Kutavičius (T.K.). Labai sunku užčiuopti tą pradžios siūlą, bet tikriausiai džiazu pradėjau domėtis, kai man buvo 13 metų. Prisimenu, atsisėsdavau M. K. Čiurlionio mokykloje ketvirto aukšto koridoriaus kamputyje ir klausydavausi Petro Geniušo grojimo. Šis darydavo nepaprastą įspūdį ir visai nesvarbu ką grodavo – ar klasiką, ar improvizuodavo. O po pamokų lėkdavau namo ir pats mėgindavau taip groti. Mano kelias į džiazą pakankamai vingiuotas. Pradėjau mokytis griežti smuiku pas Tadą Šerną, vėliau perėjau į altą, o dar vėliau į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Štai ten ir prasidėjo rimtas grojimas: pirmieji rimti improvizaciniai žingsniai su saksofonininku Petru Vyšniausku ir trombonininku Skirmantu Sasnausku. Pradėjom važinėti po džiazo festivalius, nemažai koncertuoti. Tuo metu mano gyvenime buvo juntamas labai ryškus džiazo periodas. Po jo atsidėjau kompozicijai, pradėjau rimtai rašyti muziką ir nutolau nuo grojimu fortepijonu. O kai vėl grįžau prie fortepijono, pažvelgiau į atlikimo meną kitu kampu.
• Egidijus Buožis (E.B.). Ta pati istorija – lygiai tame pačiame ketvirtame M. K. Čiurlionio mokyklos aukšte stebėdavau kaip Petras Geniušas kartu su Arūnu Staškumi per pertraukas grodavo keturiomis rankomis. Žinomų kūrinių harmonija, ritmas, pasažai virsdavo į neįtikėtinai išradingas džiazo muzikos improvizacijas. Ir tuomet mokyklos budinti ateidavo raminti: „Vaikeliai, ką jūs darot? Nelaužykite instrumentų!”. Gyvenome ir mokėmės tuo metu ypatingu istoriniu Lietuvai laiku. Laisvės galimybės vėrėsi taip pat ir muzikoje, todėl ir apie džiazą buvo galima ne tik garsiau kalbėti, bet ir jį drąsiai propaguoti. Pamenu, paskutiniame LMTA kurse savo specialybės dėstytojui prof. Kęstučiui Grybauskui pasakiau: „Akademiją noriu užbaigti atlikdamas dviejų dalių rečitalį – pirmoje klasiką, o antroje džiazą“. To akademijoje dar niekada nebuvo, bet dėstytojas pamąstė ir sutiko.

Netradicinis koncerto formatas – skambės ne ilgai šlifuoti ir gludinti muzikiniai kūriniai, tačiau susitiksite scenoje pirmą kartą ir nuo pat pradžių improvizuosite kartu, tarsi sukurdami nepakartojamą dueto muzikinio kūrinio premjerą. Kas įkvėpė tokio tipo koncertui?

•  E. B. Iš tikrųjų, šis koncertas – tai tąsa mano anksčiau sumanyto koncertų ciklo „Impro_Vizijos“, kuriame skamba spontaniškos, tik tą pačią akimirką gimstančios muzikos improvizacijos. Savotiškai dvikovai kviečiu savo kolegas muzikantus ir menininkus tik tam vieninteliam improvizacijų vakarui. Groju su atlikėjais, su kuriais nesu ankščiau koncertavęs, ir būtent „Impro_Vizijų“ scenoje gimsta mūsų pirmas ir vienintelis improvizacinis susitikimas, mums atveriantis netikėtas muzikos atlikimo harmonijas, o klausytojams – muzikos klausymo malonumą..

 O kaip pasirenkate savo muzikinius partnerius? Irgi ekspromtu?

• E. B. Žinau ir pažįstu žmones, su jais dirbu arba stebiu jų kūrybą. Mane žavi Tomo muzikinis mąstymas, fantazija, meistriškumas, mūsų bendradarbiavimas ir kūryba studijoje, kai įrašinėjame muziką spektakliams. Visuomet žavėjausi Tomo gebėjimu aranžuoti kūrinius ir garsais įprasminti žodžius, spektaklius. Mano draugas garso režisierius Giedrius Litvinas, sako: „Širdis atsigauna, kai dirbu su Tomo muzika“. Man taip pat.

Tomai, tuomet klausimas Jums –  kuo jus žavi Egidijaus kūryba, improvizacijos ir atlikimas?

• T. K. Mes labai skirtingi – Egidijus turi savo stilių, aiškų braižą. Žmogus, kuris jau daug metų groja legendinio džiazo pianisto Chicko Corea stiliumi. Tai absoliučiai kiti vandenys, nei mano. Bus labai įdomu, kaip susikabins mūsų duetas. Tarsi teigiamas ir neigiamas poliai – kur pasuks improvizacinės muzikos srovės?
• E. B. Šis koncerto formatas reikalauja maksimalaus atlikėjo dėmesio, gerai veikiančio juslinio mechanizmo ir intuicijos. Girdėti, jausti ir numatyti, ar tavo scenos partneris oponuos ar pritars ir reaguoti į muziką sekundės dalimi. Tokiu būdu tarsi tampi muzikinės siužetinės linijos įkaitu.
• T. K. Atrodo, kad jauti žmogų iš akies mirksnio, meistrystės, garso užgavimo. Nepaisant to, kad mūsų stiliai skirtingi, vis tik mus vienija ypatingas dėmesys garsui, jo išgavimui, šio kokybei, spalvai ir garso amplitudei. Laukia labai įdomi patirtis.

Tomai, ne taip seniai atšventėte jubiliejų, o jūsų, Egidijau, šventė dar laukia. Kaip su kiekvienu dešimtmečiu keitėsi požiūris į muziką, žmones, gyvenimą ir kaip pasitinkate dar vieną dešimtmetį?

T. K. Ne dešimtmečiais matuoju gyvenimą. Ateina laikas pajausti ko nori ir ko sieki, ieškai atsakymų kūryboje ir atlikime „brilianto, brangakmenio skambesio“. Suprantama, kad gali nugyventi 100 metų ir nerasti to skambesio, bet jeigu pasiseka rasti, esi laimingas kūrėjas ir atlikėjas. Labai svarbu muzikoje likti savimi ir neišduoti savęs.

E. B. Kaita gyvenime yra neišvengiama: tiek vertinimo, tiek gyvenimo suvokimo, profesinio gilinimosi, meistrystės siekimo prasme. Nedėlioju laiko dešimtmečiais, o kai paklausau, kaip aš grojau ankščiau ir kaip dabar groju, tai girdžiu didelį skirtumą ir pokytis mane džiugina.

Kokių turite svajonių, susijusių su muzika?

• E. B. Kiek galima ilgiau groti. Nes tai yra ir mikro, ir makro kosmosas.
• T. K. Grojimas lyti ir pačią kūrybą. Kuriant galiu išsidėlioti laike, o grojant – esu sekundės dalelėje.. Kuriant kartais labai ilgai ieškau kompozicijai figūros, idėjos, praeina labai daug laiko, o staiga kur nors prie ežero sukvarkia varlė ir padiktuoja temą būsimam kūriniui. Pamenu, sėdėjau ant liepto prie ežero, pradėjo kvarkti dvi varlės. Viena kvarkė šešioliktinėmis natomis, kita – kiek lėčiau. Tai buvo nepaprastas ritminis ir melodinis piešinys, tuomet ir pagalvojau – štai tau idėja kūriniui, imk ir kurk. Man svarbu girdėti aplinką ir gamtą, ši man suteikia įkvėpimo kurti.

Mes dar ilgai kalbėjomės apie neįtikėtinus aplinkos garsus paveikiančius kūrybą, fortepijonu išgaunamo garso poeziją bei improvizacinius nuotykius besimokant M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Bet pagrindinis kūrybinis abiejų pianistų nerimas tą vakarą buvo, kaip gi jiems pavyks balandžio 8 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje pirmą kartą susitikus scenoje sukurti naują muzikinį kūrinį? „Čia kaip žvejyboj“, sako Tomas. – „Arba kimba, arba ne“.