Pastaruoju laikotarpiui pasaulio akys vėl krypsta į karštuosius taškus ir islamo (arabų) kultūrą. Kariniai konfliktai Irane ir aplinkinėse šalyse verčia atidžiau pasidomėti su kuo gi arabų pasaulis pasižymi. Prašau ChatGPT, kad pateiktų informaciją apie arabų kultūrą ir štai ką gaunu:

“Arabų mokslas ir kultūra – civilizacijos šviesa

Kai kalbame apie pasaulio civilizacijos raidą, dažnai minime senovės Graikiją, Romą ar Europos Renesansą. Tačiau tarp šių istorinių etapų egzistavo laikotarpis, kurį galima vadinti tikru mokslo ir kultūros tiltu tarp senovės ir moderniojo pasaulio – tai arabų civilizacijos klestėjimo epocha. Arabų mokslas ir kultūra ne tik išsaugojo senovės žinias, bet ir sukūrė naujus atradimus, be kurių šiandieninė mokslo ir kultūros raida būtų sunkiai įsivaizduojama.

Viduramžiais, kai didelė dalis Europos išgyveno kultūrinį sąstingį, arabų pasaulis tapo vienu svarbiausių mokslo centrų. Tokiuose miestuose kaip Bagdadas, Damaskas ar Kordoba veikė bibliotekos, observatorijos ir mokyklos, kuriose buvo verčiami ir studijuojami senovės graikų, persų bei indų tekstai. Šios žinios buvo ne tik saugomos – jos buvo toliau plėtojamos, kritiškai analizuojamos ir pritaikomos praktikoje. Arabų mokslininkai padarė reikšmingų atradimų matematikoje, medicinoje, astronomijoje ir geografijoje. Būtent arabų mokslininkai išplėtojo algebrą, patobulino skaičiavimo sistemas ir išpopuliarino indiškus skaitmenis, kurie vėliau tapo pasauline skaičiavimo sistema. Medicinos srityje buvo rašomi išsamūs medicinos traktatai, aprašomos ligos, chirurginės procedūros ir gydymo metodai. Daugelis šių darbų dar šimtmečius buvo naudojami Europos universitetuose.

Ne mažiau svarbi buvo ir arabų kultūra. Literatūra, poezija, filosofija ir architektūra atspindėjo turtingą ir įvairialypę civilizaciją. Arabų poetai kūrė subtilius meilės ir gamtos aprašymus, filosofai diskutavo apie žmogaus vietą pasaulyje, o architektūra pasižymėjo sudėtingais ornamentais, kupolais ir geometriniais raštais, kurie iki šiol žavi savo estetika. Arabų kultūra taip pat pasižymėjo tolerancija ir žinių mainais. Skirtingų religijų ir tautų mokslininkai galėjo bendradarbiauti, diskutuoti ir dalintis idėjomis. Būtent ši intelektinė atvirumo dvasia leido arabų pasauliui tapti vienu svarbiausių žinių centrų viduramžiais.

Šiandien, kalbėdami apie globalų mokslo paveldą, negalime ignoruoti arabų civilizacijos indėlio. Daugelis šiuolaikinio mokslo pagrindų buvo suformuoti arba išsaugoti būtent arabų mokslininkų dėka. Arabų mokslas ir kultūra primena, kad civilizacijos progresas yra bendras žmonijos darbas, kuriame skirtingos kultūros papildo viena kitą. Todėl arabų mokslo ir kultūros istorija nėra tik praeities pasakojimas. Tai liudijimas apie tai, kaip žinių siekis, kultūrinis dialogas ir kūrybiškumas gali sukurti ilgalaikį paveldą visai žmonijai”.

Tai – romantizuota ir idealizuota informacija apie arabus. Istoriniais šaltiniais paremta ir kritiškesnė yra tokia:

“Arabų civilizacija vaidino svarbų vaidmenį pasaulio istorijoje, ypač laikotarpiu nuo VII iki XIII amžiaus. Po islamo atsiradimo Arabijos pusiasalyje VII amžiuje arabų gentys susivienijo ir pradėjo spartų politinį bei karinį plėtimąsi. Per kelis dešimtmečius buvo užkariautos didelės teritorijos Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir dalyje Pietų Europos. Šių užkariavimų metu susiformavo didelės valstybės – Umajadų ir Abasidų kalifatai.

Kalifatai valdė įvairių tautų ir religijų gyventojus. Nors islamas buvo dominuojanti religija, daugelyje teritorijų kurį laiką buvo leidžiama praktikuoti kitas religijas, pavyzdžiui, krikščionybę ir judaizmą, tačiau jų išpažinėjai dažnai turėjo mokėti specialius mokesčius. Per administraciją, prekybą ir religiją arabų kalba tapo svarbia bendravimo ir mokslo kalba didelėje teritorijoje nuo Ispanijos iki Centrinės Azijos.

VIII–XIII amžiais kai kurie islamo pasaulio miestai tapo svarbiais intelektiniais centrais. Be mokslo, svarbi buvo ir prekyba. Arabų ir musulmonų pirkliai kūrė plačius prekybos tinklus, jungusius Viduržemio jūrą, Afriką, Indiją ir Centrinę Aziją. Per šiuos ryšius plito ne tik prekės, bet ir technologijos, augalai bei kultūrinės idėjos. Arabų civilizacijos įtaka formavosi tiek per politinę ekspansiją, tiek per prekybą, religiją ir intelektinius mainus. Dėl šių procesų islamo pasaulis viduramžiais tapo svarbia tarpine grandimi tarp skirtingų regionų ir kultūrų. Daugelis istorikų sutaria, kad šis  laikotarpis prisidėjo prie žinių perdavimo tarp senovės civilizacijų ir vėlesnės Europos mokslo raidos”.

Faktai byloja, kad arabų ir islamo pasaulis tikrai padarė didelį indėlį į mokslą (algebra, medicina, vertimai iš graikų kalbos ir kt.), bet tuo pačiu imperijos plėtėsi per karus, kaip ir dauguma to meto civilizacijų (Bizantija, Romos imperija, mongolai ir kt.).

Arabų asimiliuotos kultūros: arabų civilizacija formavosi ne tik Arabijos pusiasalyje, bet ir didelėse teritorijose, kurias arabai užgrobė vykdydami ekspansiją nuo VII amžiaus – Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką ir dalį Iberijos pusiasalio. Šiose teritorijose arabai susidūrė su senomis ir išsivysčiusiomis kultūromis, kurias dalinai perėmė ir įtraukė į savo civilizaciją. Viena svarbiausių įtakų atėjo iš buvusios Persijos imperijos. Po Sasanidų valstybės žlugimo persų administracinės tradicijos, literatūra ir mokslas tapo svarbia kalifatų kultūros dalimi. Daugelis valdymo metodų, rūmų kultūra ir net dalis intelektinės tradicijos islamo pasaulyje buvo stipriai paveikti persų kultūros. Didelę įtaką turėjo ir helenistinė kultūra. Svarbūs buvo ir indų kultūros elementai. Per prekybą ir kontaktus su Indija arabų mokslininkai perėmė skaičiavimo sistemą su nuliu ir dešimtaine struktūra (nors mums stipriai transliuojama žinia, kad skaitmenys, kuriuos visas pasaulis dabar naudoja, buvo arabiški). Ši sistema vėliau per arabų pasaulį pateko į Europą ir tapo šiuolaikinės matematikos pagrindu.

Arabų civilizacija taip pat asimiliavo daugelį vietinių kultūrų Šiaurės Afrikoje ir Iberijos pusiasalyje. Šiose teritorijose arabų kalba, islamo religija ir administracinės struktūros palaipsniui keitė vietines tradicijas, tačiau kartu atsirado ir mišrios kultūrinės formos, kuriose susipynė arabų, berberų, romėnų ir vietinių tradicijų elementai.

Dėl šių procesų arabų civilizacija tapo daugiasluoksne kultūrine sistema. Ji ne tik plėtėsi politiškai ir religiniu požiūriu, bet ir absorbuodavo kitų tautų mokslo, administracijos bei kultūros elementus. Todėl islamo pasaulio kultūra viduramžiais buvo ne vien arabų kilmės, bet ir įvairių senesnių civilizacijų tradicijų tęsinys bei jų transformacija. Užkariautose teritorijose arabai sukūrė dideles valstybes – kalifatus, pavyzdžiui, Umajadų kalifatas ir Abasidų kalifatas. Šiose valstybėse arabų kalba tapo administracijos, mokslo ir religijos kalba ir tai stipriai paveikė vietines kultūras.

Arabų ekspansija buvo glaudžiai susijusi su islamo plitimu. Islamas iš Arabijos pasklido po Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką ir dalį Europos. Svarbus momentas buvo Ispanijos musulmonų užkariavimas. Nors ne visos tautos buvo verčiamos priimti islamą, ilgainiui daug žmonių jį priėmė dėl politinių, socialinių ar ekonominių priežasčių.

Pasidomėkime viena iš arabų užkariautų ir pavergtų Šiaurės  Afrikos tautų – berberų kultūra. “Berberų kultūra yra senųjų Šiaurės Afrikos vietinių tautų kultūra. Patys berberai save dažnai vadina amazigais (tai reiškia „laisvi žmonės“). Jie gyvena regione, kuris nuo senovės vadinamas Magrebu – tokiose dabartinėse šalyse kaip Marokas, Alžyras, Tunisas, Libija ir dalyje Malis bei Nigeris.

Berberai yra vieni seniausių Šiaurės Afrikos gyventojų. Jie gyveno šiame regione dar tūkstančius metų prieš arabų atėjimą VII amžiuje. Per istoriją jie kontaktavo su daugeliu civilizacijų: senovės Egiptu, finikiečiais, Romos imperija, Bizantijos imperija. Po arabų užkariavimų VII–VIII a. daug berberų priėmė islamą, tačiau jų kalba ir dalis tradicijų išliko.

Berberai kalba amazigų kalbomis, kurios priklauso afroazijiečių kalbų šeimai. Šios kalbos turi savo rašto sistemą – Tifinagh. Šiandien amazigų kalba yra oficialiai pripažinta kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Maroke. Istoriškai berberų bendruomenės buvo labai įvairios: kalnų ūkininkai (Atlaso kalnuose), dykumų klajokliai, karavanų prekybininkai per Saharą. Kai kurios berberų grupės, pavyzdžiui tuaregai, klajokliškai gyveno Sacharos dykumoje.

Berberų kultūra turi daug savitų elementų. Architektūra – moliniai tvirtovės tipo kaimai (ksarai), kalnų kaimai, saugyklos tvirtovėse (agadyr). Amatai – spalvingi kilimai, sidabro papuošalai, keramika, tradiciniai drabužiai. Muzika ir šokiai – būgnų ritmai, kolektyviniai šokiai per šventes, poezija ir dainos. Po islamo plitimo dalis berberų arabizavosi (perėmė arabų kalbą ir kultūrą), tačiau daug regionų išsaugojo savo tapatybę. Todėl Šiaurės Afrikos kultūra šiandien dažnai yra arabų ir berberų tradicijų mišinys.

Ieškau liudininkų pasakojimų apie berberų kultūrą ir randu kai ką labai savito, netikėto ir mums nežinomo apie išskirtinius berberų kultūros bruožus. Pirmiausia tai veido puošyba Maroke, t. y.  veido ir kūno tatuiruotės, paplitę tarp vyresnio amžiaus berberų moterų.

“Tai galima pamatyti važiuojant per berberų kaimus ir retais atvejais miestuose. Kodėl tai buvo daroma?  Berberai, tikrieji ir senieji Maroko gyventojai visada priklausė klanams ir gentims. Tatuiruotės savotiška komunikacijos priemonė, kurioje visa informacija apie priklausymą vienai ar kitai šeimai. Taip pat tai ir puošybos elementas, kur raštą išsirinkdavo pati mergina. Dažnai šios tatuiruotės simboliškai apsaugodavo nuo blogos akies, nelaimių ir suteikdavo “baraka” (palaiminimą), taip buvo išreiškiamas seksualumas: tam tikri ženklai buvo skirti našlėms, kiti netekėjusioms ir t. t. Berberai tiki, kad visos kūno atviros ertmės nėra apsaugotos ir jose gali apsigyventi piktos dvasios, todėl apsauginės tatuiruotės buvo piešiamas šalia ausų, nosies, ant kaktos, net ir kūnas tam tikrose vietose dažnai buvo dengiamas specialiais apsauginiais simboliais. Iki islamo įsitvirtinimo berberų kultūroje tai buvo ypač stipriai paplitę. Islamas draudžia bet kokį misticizmą, burtus, tikėjimą džinais, bet juk kalbam apie Maroko berberus, kuriems islamas iš esmės yra svetima, primesta religija. Todėl dar ir šiandien atokiuose Maroko kaimeliuose sutiksit mielas senoles, kurių raukšlių išvagotus veidus puošia vis dar ryškios tatuiruotės”, rašo “West Orient travel” kelionių organizatorius facebook paskyroje.

Akivaizdu, kad berberų kultūra nusipelno didesnio dėmesio ir tyrinėjimų, kol dar yra gyvų senolių, prisimenančių kuo skiriasi nuo taip vadinamos “arabų pasaulio” civilizacijos. Man susidaro įspūdis, kad berberų kultūra savo atsparumu arabų įtakai panaši į lietuvišką kultūrą: per amžius niokotą, primetant krikščionišką religiją ir svetimas (lenkų, rusų) kalbas, tačiau išlikusią ir dėka knygnešių bei kitų nepabūgusių represijoms atsparių žmonių, išlaikiusią savo unikalią, vieną seniausių pasaulyje kalbą ir kultūrą. Mes išlikome ir pagaliau esame nepriklausomi. Ko labai norėtųsi palinkėti ir kitoms pasaulio kultūroms, patiriančioms didžiulę galingesių civilizacijų įtaką.

Su berberų tradicine muzika galima susipažinti čia: tradicinis dainavimas, būgnų ritmai, instrumentinė harmonija ir berberiški ritmai.

Už idėją nors trumpam prisiliesti prie berberų kultūros esu dėkinga marokiečiui vaikinukui Eimenui, kuris Lietuvoje studijuoja medijų meną SMK (Socialinių mokslų kolegijoje), kurį vieną pavasario vakarą sutikau Vilniuje prie Justiniškių +++ ir kuriam labai patiko mano šuo, labradoras Bergas. Eimenas sakė: “mes esame berberai, arabų išprievartauta kultūra ir išdidžiai save vadiname amazig (laisvais žmonėmis)”.

Nuotraukos: “West Orient travel”