Paradoksalu, tačiau iškiliausi kompozitoriai prisimenami ir išaukštinami po jų mirties. Vienok ir norisi, ir svarbu prisiminti tokius žmones dar jiems gyviems esant. Jau eilę metų iš scenų išnyko ir retai skamba vieno ryškiausių Lietuvos kompozitorių Osvaldo Balakausko muzika. Kūrėjo, kuris įsirašė į Lietuvos istoriją ne tik kaip iškilus muzikas, bet ir puikus pedagogas, ir Lietuvos Respublikos diplomatinio korpuso narys, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę priėmęs garbingą, bet labai atsakingą vaidmenį ir dirbęs atkurtos Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje bei buvo ambasadorius Portugalijai ir Ispanijai. Tuometiniam Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui pasiūlius jam eiti šias pareigas Osvaldas Balakauskas bandė paprieštarauti, sakydamas, kad jis nemoka dirbti tokio darbo. Tada Seimo pirmininkas pasakė: „O kas moka?“ Ir jis buvo teisus. Kažkas turėjo prisiimti tokias atsakingas pareigas ir pradėti megzti diplomatinius ryšius su viena galingiausių ir kultūriškai bene turtingiausių vakarų Europos valstybių. Tai buvo prancūzų ir ispanų kalbas savo malonumui ir smalsumo dėlei išmokęs kompozitorius Osvaldas Balakauskas.

Šių metų rudenį praūžė Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje. Galingais vėjais, išjudinęs kultūriškai išlepintą, gurmanišką prancūzų visuomenę, kuriai paviršutiniškas menas nesueis. Praskambėjo daug lietuviškos muzikos, suvaidinta teatro, šokio spektaklių, pristatytas lietuviškas kinas, dailė, dizainas ir visa paletė kitų meno kūrinių bei kultūrinių projektų – nuo lietuviškos virtuvės iki aukštosios mados. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Tarptautinių ryšių skyriaus vyr. specialistė Giedrė Kabašinskienė, eilę metų dirbusi Lietuvos Respublikos kultūros atašė Prancūzijoje, parengė projekto „L‘Ecole imaginaire: Lingua FRanca“ koncepciją ir prodiusavo septynis L‘Ecole projektus, kurie vyko Paryžiuje, Lione, Belforte ir Puatjė: lietuvių iš prancūzų teatro mokyklų studentų (vadovas – režisierius Arpadas Šilingas) bendras projektas „Inner Stranger“, kalbantis apie dekolonizacijos problemas, vyko Klaipėdoje ir Lione; Paryžiuje nuskambėjo lietuviškos kamerinės muzikos koncertas ECMA (Europos kamerinės muzikos akademijos) sesijoje, kurioje pirmąkart, kartu su pasauliniais kamerinės muzikos korifėjais kursus ECMA ansambliams vedė LMTA profesorė Indrė Baikštytė. Atvirą visuomenei paskaitą „Defining Identity: A Quest of ‘Lithuanianness’ in Music as Performance“ skaitė LMTA profesorė, muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli. Sesijoje taip pat dalyvavo LMTA studentų styginių kvartetas „Helio“; 14 LMTA šiuolaikinio šokio studentų kartu su Šokio ir judesio katedros vedėju Andriumi Katinu dalyvavo Paryžiaus nacionalinio šokio centro rengiamoje šokio akademijoje; Belforto ir Puatjė kino festivaliai pristatė lietuviškų filmų programą: buvo parodyti rekonstruoti Arūno Žebriūno ir Lietuvos jaunosios kartos kūrėjų filmai; prie kino festivalių vyko du prodiusavimo kūrybiniai seminarai. „L‘Ecole imaginaire: LIngua FRanca“ tapo „L‘Ecole réalité“: LIngua FRanca“: užmegzti ilgalaikiai kultūriniai ryšiai, pristatyta lietuviškoji muzikos, teatro, šokio, kino mokykla. Lietuva tapo geriau žinoma Prancūzijos visuomenei per naujas kultūrines patirtis. Šis projektas dedikuojamas pirmam Lietuvos Respublikos ambasadoriui Prancūzijoje Osvaldui Balakauskui.

Apie kompozitorių: nerašysiu apžvalginių straipsnių, nevardinsiu įstabių ir Lietuvos muzikinės kultūros pasaulį keičiančių Balakausko kūrinių ar jo mokinių. Visa tai galima susirasti interneto platybėse, konkrečiai – Lietuvos muzikos informacijos centre. Pacituosiu Ramintos Lampsatytės knygos „Tyla“, The composer Osvaldas Balakauskas“ (1988) – kompozitoriaus pokalbį su muzikologe Rūta Gaidamavičiūte.

Osvaldas Balakauskas: „Kai kurie kalba apie kompozitoriaus intelektualumą kaip būtinybę, o kiti – kaip tam tikrą poliarinės arkties klimatą (šaltas ir sausas). Man tokie epitetai ne visai suprantami, nes aš nerašau intelektualios muzikos, parėmęs galvą kaire ranka, savo emocijas padėjęs į šaldytuvą kitoms reikmėms. Mokslininkai, aš galvoju, jau bus paaiškinę proto (lotyniškai: ratio) ir emocijų (prancūziškai: emotion) sąveiką, ir šios sąveikos mechanika, sakyčiau, grindžiama mano diletantiška tiesa, kad šie du dalykai negali būti atskirti. Net kai atrodo, kad kažkas jaučia (tai yra kai kažkas dar neturėjo laiko  pagalvoti ir suprasti), aš galvoju, kad emocijos veikia kartu su protu, ta prasme, kad protas lavina emocijas. Meno kūrinys visais atvejais yra proto ir emocijų pasekmė. Kai kas kita yra pats kūrinys. Galima groti du akordus pianinu pakankamai ilgą laiką, klausantis kaip vienas dera su kitu ir galima iš anksto žinoti (ar atrasti) sąskambių logiką ir būti tikram, kad tam tikri akordai tam tikru būdu gali būti susieti, nenuviliant emocijų. Beje, kritikai kartais mane lepina komplimentais: „viskas yra logiška“. Tiesiog apmaudu, nes griežta logika mene nėra geriausias dalykas, pagaliau tai nėra tikslas. Tobulos geometrinės figūros yra piešėjo, o ne menininko kūrinys. Logika meno kūrinyje, aš galvoju, turi būti tik tendencija“… . „Kažkur čia pasirodo įtampa ir emocijos. Atrodo, kad tampama meno kūrėju per emocijas (noras, polinkis, pašaukimas), bet neįmanoma palikti jas vienas netobulinant intelekto tobulinimo ir nuolatos nelavinant emocijų intelekto pagalba. Tik protas yra kūrybiškas, todėl toks kūrybos etapas, kai meno „objektas“ yra surenčiamas racionalia maniera bei pristatytas išbandymui savo emocijomis, yra būtinas. Tik tokiu būdu galima judėti pirmyn“ (versta iš anglų kalbos).

Prisimenu Osvaldą Balakauską kaip mylimiausią Lietuvos konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoją. Jo žodžius mūsų, muzikologų, kursas gerte gėrė. Tai buvo intelektualus, paveikus bet tuo pačiu balakauskiškai išlaikytas ir ramus kalbėjimas apie muzikos esmę, apie tai, kuo vienas kompozitorius ar epocha skiriasi nuo kito/kitos, iš ko audžiama muzikinė mintis ir kuo kiekvienas kompozitorius yra unikalus ir skirtingas. Pamenu, po pirmų studijų su Osvaldu Balakausku mūsų kursas nuėjo pas tuometinį rektorių prof. Vytautą Laurušą ir paprašė kursą pratęsti. Rektorius nusistebėjo sakydamas, kad tai vienintelis jo gyvenime atvejis, kai studentai ateina prašyti papildomų pamokų, o nes jas nuimti. Mums Osvaldas Balakauskas buvo tikrasis intelektualių žinių ir filosofinės minties šaltinis.

Su dideliu dėkingumu, gilia pagarba ir meile,

Rima Rimšaitė