Kalbininkai pirmieji pradėjo ieškoti indoeuropiečių tautų pro­kalbės. Baltų, ypač lietuvių, kalbų konservatyvumas turėjo nemažą reikšmę indoeuropiečių prokalbei rekonstruoti. XVIII a. susipažinus su sanskritu Indijoje, atsivėrė nauji horizontai indoeuropiečių kilmei nustatyti. Iš pradžių buvo pastebėtas graikų, lotynų, persų ir indų žodžių giminiškumas. 1786 m. anglų kalbininkas V. Džon­sas (Jonės) teigė, kad graikų, lotynų ir senoji indų kalbos turė­jusios būti tos pačios kilmės. Kiek vėliau pradėta lyginti gerokai daugiau kalbų, įtraukta ir lietuvių. F. Bopas (Bopp) 1833 ir 1852 m. Berlyne išspausdintoje lyginamojoje gramatikoje jau lygino san­skrito, zendo, armėnų, graikų, lotynų, lietuvių, senovinės slavų, gotų ir vokiečių kalbų žodžius. Nuo XIX a. antrosios pusės susi­domėjimas lietuvių kalbos konservatyvumu ir jos svarbumu lygi­namajai kalbotyrai kaskart augo.

Lietuvių ir sanskrito kalbų panašumus lingvistai mini kaip pla­taus indoeuropiečių kalbų paplitimo bei glaudaus jų tarpusavio ryšio pavyzdį. Jų artimumui pademonstruoti dažnai buvo cituoja­mas šis sakinys:

„Dievas davė dantis, dievas duos duonos“ (lietuvių k.).
„Devas adat datas, Devas dasyati dhanas“ (sanskritas).

Sanskritas ir baltų kalbos pasidarė du poliai, tarp kurių imta ieš­koti indoeuropiečių protėvynės. XIX a. antrojoje pusėje, remiantis kalba, pradėta mėginti rekonstruoti indoeuropiečių tautų prokalbę. Protėvynės buvo ieškoma vidutinio klimato zonoje, nes šiose kal­bose yra keturių metų laikų pavadinimai, o tropinės ar subtropinės augalijos ir gyvūnijos pavadinimų nėra. Toji vieta turėjo būti toli nuo jūros ar vandenyno, nes neaptikta bendro jūros pavadinimo.

Kontinentinė Europa ir Centrinė Azija maždaug atitinka šias są­lygas, ir dėl kontinentinės juostos kalbininkai nesiginčija. Bendri medžių ir miško žvėrių vardai taip pat atitinka tas sąlygas.

Kai kurie lingvistai konkrečiai nurodė tam tikrą geografinę sri­tį kaip protėvynės teritoriją. Antai H. Hirtas (Hirt) 1892 m. spėjo protėvynę esant Vidurio Europoje į rytus nuo Reino, O. Sraderis (Schrader) 1890 m.— į šiaurę nuo Juodosios jū­ros, Z. Feistas 1910 m. — Centrinę Aziją. Savo nuomonę jis ypač rėmė faktu, kad indoeuropietiškai kalbantys tocharai, gyvenę prie Kinijos sienos, yra ankstyvojo indoeuropiečių centro liekana. H. Giunterto (Gūntert) 1930 m. nuomone, indoeuropiečių pro­tėvynė turėjusi būti į šiaurę nuo Kaspijos ir Aralo jūrų, tarp Vol­gos žemupio ir Tian Šanio kalnų. Toje srityje turėjo gyventi karingi gyvulių augintojai, kurių kaimynai buvo finougrai ir semitai. Jis taip pat teigė, kad germanų gyventa teritorija negalėjo būti praindoeuropietiška, nes jų kalbų garsų kaita paremta neindoeuropietiškos substratinės kalbos įtaka. V. Brandenšteinas 1936 ir 1962 m. panašiai lokalizavo: šiaurės vakarų kirgizų stepės ir pietinė Uralo sritis. Praindoeuropiečiams nebuvo pažįstama žemdir­bystė, su ja jie susipažino tik migruodami į vakarus, kur rado ją išplėtotą. A. Neringas (Nehring) jau 1936 m. iškėlė mintį, jog, neolitinė Europa negalėjo būti indoeuropietiška, nes indoeuropie­čiai atėjo kaip valdančiųjų sluoksnis. Tuo pačiu laiku etnolo­gai, ypač V. Kopersas (Koppers), 1935 m. atkakliai tvirtino, kad protėvynė buvusi rytuose. Jo nuomone, indoeuropiečių kultūrai bū­dingi bruožai — gyvulininkystė, patriarchalinė visuomenės struk­tūra bei vyraujantys dangaus dievai ir žirgo bei ugnies kultas — giminiški Altajaus srities tiurkams-mongolams.

Kalbininkas J. Pokornas 1936 m. iškėlė neindoeuropietiškų kal­bų substrato įtaką indoeuropiečių kalboms. 1950 m. H. Krahė neindoeuropietiškos kilmės vietovardžius identifikavo Graikijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir šiaurės Italijoje, o veikaluose, išspausdintuose 1950 — 1962 m., jis nagrinėjo Vidurio Europoje tarp Anglijos, Skandinavijos ir Italijos rastus senus in­doeuropietiškus vandenvardžius. V. Smidas (Sclimid) 1968 m. panašių vandenvardžių aptiko Dunojaus žemupio srityje, Trakijoje ir Ukrainoje. Dar kitą hipotezę 1953 m. iš­kėlė kalbininkas P. Tyme (Thieme): protėvynė turėjusi būti Vidu­rio Europoje į rytus nuo Reino, Vokietijoje ir Lenkijoje, ten, kur auga buko medis ir veisiasi žuvis lašiša, nes jų pavadinimus išlaikė germanai, baltai, slavai ir tocharai.

Iš trumpos apžvalgos matyti, kad kalbininkai protėvynės ieš­kojo daugiausia rytuose: į šiaurę nuo Juodosios, Kaspijos ir Aralo jūrų, pietinėje Uralo srityje ar dar toliau rytuose, taip pat Vidu­rio Europoje į rytus nuo Reino.

Kodėl taip nesutarta? Viena iš priežasčių ta, kad kalbotyra be kitų mokslų pagalbos protėvynės klausimo išspręsti negali: pvz., chronologijos, ypač ankstesnės negu 5000 m. prieš dabartį, ir apytikriai nustatyti nepajėgia. Visai nenuostabu, kad lingvistai, ieš­kodami geografinės protėvynės teritorijos, svyravo tarp Vidurio Europos ir Centrinės Azijos: tame plote indoeuropiečiai buvo papli­tę, bet ne tuo pačiu metu, ir kalbotyros metodais neįmanoma susekti, kur ankstyviausias židinys. Tokioms problemoms spręsti būtinas glaudus kalbininkų ir archeologų bendradarbiavimas.

Kai lingvistai skelbė pionieriškus darbus iš lyginamosios in­doeuropiečių kalbotyros, archeologai težengė pirmuosius žingsnius. Archeologijos mokslas pradėjo augti tik XIX a. antrojoje pusėje. Dėmesio centre buvo Šiaurės vakarų Europa, o Rytų ir ypač rytinė Vidurio Europos dalis — svarbiausia sritis Europos indoeuropėjimui suprasti — intensyviai pradėta tyrinėti tik po Antrojo pa­saulinio karo. Tad ilgą laiką tarp abiejų mokslų nebuvo sinchronizmo. Be to, kalbininkų skelbiamos priešingos hipotezės sukėlė skepticizmą, daug kalbininkų ir archeologų apskritai nustojo domė­tis indoeuropiečių kilme, net ėmė ignoruoti per 200 m. sukauptus duomenis. Archeologai pakrypo į „moksliškesnę“ sferą — ėmė stu­dijuoti materialinę kultūrą; labai retas savo duomenis derino su lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros ir mitologijos veikalais.

Situacija pasikeitė, kai Rytų Europoje susikaupė daugiau ar­cheologinių radinių iš sistemingų XX a. vidurio tyrinėjimų ir kai chronologijai nustatyti buvo pradėtas taikyti radiokarbono meto­das. Pasidarė aišku, kad indoeuropiečių protėvynė, kaip ir prokal­bė, yra ne fikcija, o istorijos faktas, kurį galima įrodyti archeolo­gijos duomenimis.

M. Gimbutienė “Baltai priešistoriniais laikais” 1985 m.

Donatas Greičiūnas, feisbuko grupės “Žinyčia” administratorius