Yra keli tipai dirigentų. Vieni jų – atsidavę muzikai ir muzikavimas jiems yra didelis džiaugsmas. Kaip paukščiams čiulbesys. Tai prigimtinė dovana ir didelė meilė muzikai. Paukščiai negali nečiulbėti, todėl jų repertuarą dažniausiais sudaro ne vien tiek kūriniai, kuriuos patogu diriguoti ar lengva pataikauti publikos skoniui. Tokie paukščiai čiulba apie viską – ir apie nemarią klasiką, ir apie rečiau skambančius kompozitorius, ir, be abejonės, apie savo kraštiečiu muziką. Tokius dirigentus mielai kviečiasi garsiausi orkestrai, o koncertų salės lūžta nuo publikos.

Kiti jų – panirę į žemiško gyvenimo rūpesčius ir skaičiuoja honorarus. Kaip išmintingieji kurmiai – skaičiuoja ir skaičiuoja. Juo daugiau koncertų – juo daugiau solidžių honorarų. Tokių maestro programose – dažniausiai tų pačių kompozitorių kūriniai, kuriais patogu pasipuikuoti. Publika lankosi jei ir gan gausiai, bet tokia, kuri į kitą koncertą nebeateis. Arba jei ateis – tai tik todėl, kad galėtų kaimynui ar kolegai pasakyti, kad lankėsi koncerto salėje ir žiū – yra kultūriškas žmogus. Tokius dirigentus vis rečiau kviečiasi užsienio kolektyvai, o vėliau ir išvis nustoja juos kviestis.

Treti yra nelabai talentingi. Norisi ir čiulbėti, ir paskaičiuoti, bet galimybių pasireikšti – nedaug. Niša užimta arba čiulbančių, arba skaičiuojančių. Belieka tik pasiūlyti Red Bull, nes jis, sako, suteikia sparnus!