Sulaukus Velykų visi marginame kiaušinius, šlovindami pavasarį, arba kitaip tariant, prisikėlimą. Nevalingai kyla amžinas klausimas – tai kas visgi visgi buvo pirmas – višta ar kiaušinis? Mokslas sako: kiaušinis pirmas, nes pagal evoliuciją, paukščiai (įskaitant vištas) atsirado iš ankstesnių gyvūnų rūšių. Vienas iš tų „beveik vištos“ protėvių padėjo kiaušinį, kuriame dėl genetinės mutacijos išsivystė pirmoji tikra višta. Taigi: kiaušiniai egzistavo dar gerokai prieš vištas (juos dėjo ropliai, žuvys ir kt.); pirmoji višta išsirito iš kiaušinio, kurį padėjo ne visai višta. Religija sako: pirmoji buvo višta, nes Dievas ją sukūrė. Trumpai tariant – vienareišmiško įrodymo nėra, todel atsakymas priklauso nuo požiūrio.

Pasaulyje yra apie 4 000 –10 000 religijų ir tikėjimo sistemų. Skaičius toks neaiškus tolėl, kad kai kurios religijos turi daug šakų ir denominacijų (pvz., krikščionybė); yra daug vietinių (genčių) tikėjimų, kuriuos sunku tiksliai suskaičiuoti; skiriasi, kas laikoma atskira religija, o kas – tos pačios religijos forma. Daugiausia tikinčiųjų turi šios pagrindinės religijos: krikščionybė; islamas, hinduizmas, budizmas daoizmas, sikhizmas, judaizmas.

Prisiminkime kas yra religija. ChatGPT sako: “tai tikėjimų, vertybių, ritualų ir praktikų sistema, susijusi su: aukštesne jėga (pvz., Dievu ar dievais), gyvenimo prasme, moralės normomis, tuo, kas vyksta po mirties. Ji dažnai apima: šventus tekstus (pvz., Biblija, Koranas), maldas ir apeigas, bendruomenę (bažnyčią, mečetę, šventyklą).”

Kodėl gi žmonėms reikia religijos? Ji svarbi, ieškant prasmės ir padeda atsakyti į esminius klausimus „Kodėl aš esu čia?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“, „Kas nutinka po mirties?“. Sunkiais gyvenimo momentais tikėjimas gali suteikti paguodą, viltį, vidinę stiprybę. Religijos dažnai moko kas yra gera ir bloga, kaip elgtis su kitais žmonėmis. Religija suvienija žmones: bendros šventės, ritualai, priklausymo jausmas. Religija yra svarbi daugelio tautų kultūros dalis: bendruomenės šventės (pvz., Kalėdos, Ramadanas), papročiai, gyvenimo būdas.

Ar religija būtina? Ne visiems. Kai kurie žmonės netiki religijomis, bet vis tiek randa prasmę per mokslą, filosofiją ar asmenines vertybes. Kitaip tariant, religija yra vienas iš būdų suprasti pasaulį, bet ne vienintelis.

Lietuvių kultūroje vis dar gaji senoji Baltų religija, t. y. tai senovės lietuvių ir latvių pagoniškas tikėjimas, egzistavęs dar prieš krikščionybę. Tai senovės tikėjimas, pagrįstas gamta, daugybe dievų ir pagarba gyvybei. Priminkime pagrindinius Baltų religijos bruožus: politeizmas – tikėta į daug dievų; gamtos garbinimas – šventa buvo saulė, miškai, upės, ugnis; apeigos ir ritualai – aukojimai, šventės, ugnies saugojimas; protėvių kultas – pagarba mirusiems. Svarbiausi dievai – Perkūnas (griaustinio ir teisingumo dievas; labai svarbus ir galingas); Saulė (saulės deivė; gyvybės ir šviesos šaltinis, susijusi su moteriškumu ir gyvybe; Žemyna (žemės deivė, derlingumo ir žemės globėja, svarbi ūkininkams). Baltų religijos šventos vietos ir simboliai: miškai ir giraitės – laikytos šventomis; ugnis – ypač svarbi (aukuras, amžinoji ugnis); saulės ženklai, žalčiai – svarbūs simboliai.

Kas gi nutiko Baltų religijai? Lietuva buvo viena paskutinių pagoniškų šalių Europoje, 1387 m. priėmė krikščionybę. Senasis tikėjimas palaipsniui nyko, bet dalis tradicijų išliko liaudies papročiuose. Šiandien Baltų religija nėra visiškai išnykusi: yra judėjimas Romuva, žmonės bando atgaivinti senąsias tradicijas.

Baltų religijoje šventės ir simboliai buvo glaudžiai susiję su gamtos ciklais, metų laikais ir gyvybės ratu. Jie ne tik turėjo religinę prasmę, bet ir buvo svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Pagrindinės Baltų šventės:

Rasos (Joninės) – švenčiamos per vasaros saulėgrįžą: degami laužai, pinami vainikai, ieškoma „paparčio žiedo“ (laimės simbolis). Rasos susijusios su saule, gyvybe ir meile

Užgavėnės – žiemos išvarymo šventė: dėvimos kaukės, vyksta linksmybės, deginama Morė (žiemos simbolis), inscenizuojama kova tarp „žiemos“ ir „pavasario“ (Kanapinis ir Lašininis).

Vėlinės – šventė, skirta mirusiems protėviams pagerbti: degamos žvakės, lankomi kapai. Tikėta, kad vėlės sugrįžta.

Jorė – pavasario ir gamtos atgimimo šventė, susijusi su žaluma, gyvybe. Švenčiama balandžio pabaigoje

Svarbiausi Baltų kultūros simboliai: saulės ženklas – gyvybės, šviesos ir amžinybės simbolis, dažnai vaizduojamas ratu ar kryžiumi;  žaltys – namų globėjas, laimės ir gyvybės simbolis, anksčiau laikytas šventu gyvūnu: ugnis – šventa ir gyvybiškai svarbi, naudota apeigose, simbolizuoja gyvybę ir ryšį su dievais; gyvybės medis – visatos ir gyvybės simbolis, jungiantis dangų, žemę ir požemį.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Baltų šventės ir simboliai atspindi gamtos ritmą, rodo pagarbą gyvybei ir protėviams, padeda suprasti senovės lietuvių pasaulėžiūrą. Šios šventės iki šiol gyvos – daugelis švenčių lietuviai jas vis dar mini, nors dažnai jau kitokia forma.

Neatsitiktinai krikščioniškos šventės dažnai sutampa su senosiomis Baltų (pagoniškomis), nes jos buvo sąmoningai priderintos prie jau egzistavusių tradicijų. Kai krikščionybė plito Europoje (ir Lietuvoje po 1387 m.), žmonės jau turėjo savo šventes, papročius, tikėjimus. Užuot viską uždraudus, buvo paprasčiau senas šventes „pervadinti“ ir suteikti joms krikščionišką prasmę, swiekiant lengvesnio  „perėjimo“ į kitą religiją. Tai liudija tos pačios gamtos datos, nes daugelis senųjų švenčių buvo susijusios su saulėgrįžomis, lygiadieniais, metų laikų kaita. Krikščionybė tiesiog „uždėjo“ savo šventes ant tų pačių datų. Akivaizdūs pavydžiai yra šie: Rasos → Joninės. Seniau švenčiamos Rasos – saulės ir gamtos šventė, vidurvasaris. Vėliau pavadinta Joninėmis  (šv. Jono garbei). Visgi iš senosios šventės išliko laužai, pinami ir plukdomi vainikai, stebuklinga nakties magija. Žiemos saulėgrįža → Kalėdos, seniau švenčiama kaip saulės sugrįžimo šventė (Solsticija). Vėliau pavadinta Kalėdomis ir švenčiama kaip Kristaus gimomas. Išliko šviesos simbolika, puošiama eglė (gyvybės ženklas), svarbus šeimos susibūrimas. Pavasario šventės → Velykos. Seniau švenčiamas kaip  gamtos atgimimas. Išliko kiaušinių marginimas (gyvybė), žaluma, pavasaris. Protėvių šventės → Vėlinės seniau minimos kaip mirusiųjų pagerbimas, vėliau tapo Visų šventųjų diena. Išliko senovinis kapų lankymas, deginamos žvakės.

Esminė šių palyginimų mintis yra ta, kad krikščionybė arabiškai gudriai ne panaikino senasias tradicijas, o jas perėmė, pakeitė prasmę ir pritaikė savo tikėjimui. Įdomu tai, kad net ir šiandien daug mūsų švenčių turi krikščionišką reikšmę, bet pagoniškas šaknis.

P. S.: Et resurrection

P. P. S.: Paul Goguin. D’où venons-nous ? Que sommes-nous ? Où allons-nous ? („Iš kur mes atėjome? Kas mes esame? Kur einame?“)

Rima Rimšaitė