LIETUVIŠKO ROKO ISTORIJA

Pasakojimą apie roko muziką reikėtų pradėti, įvertinus socialinę-kultūrinę Lietuvos būklę, nes muzika, kaip ir bet kuri meno kryptis, yra dvasinis visuomenės gyvenimo atspindys.

Stalininės represijos, prasidėjusios įjungus Lietuvą į TSRS sudėtį 1940 m., privertė didesnę dalį inteligentijos (kai kur skelbiama 70 %) palikti tėvynę ir ieškoti prieglobsčio svetur. Atėję dirbti į jų vietą žmonės dažnai neturėjo tinkamo išsilavinimo, stokoję vidinės kultūros. Ir nenuostabu, kad tais metais ankstesnieji dvasiniai laimėjimai buvo nustumiami į šalį. Tokiu būdu muzikinės kultūros vystymasis buvo uždengtas menkavertiškumo, pilkų vidutinybių plokšte. Visos naujos, originalios idėjos, kaip gležni daigeliai, sunkiai skynėsi kelią, o kartais ir buvo sunaikinamos, taip ir nespėję subrandinti vaisių. Oficialios „pilietinės-patriotinės“ dainos bei pompastiški renginiai visuomenės nejaudino. Išeitį iš dvasinės krizės jaunimas surado, kurdamas pusiau legalią kontrkultūrą. Sudėtine jos dalimi tapo roko muzika.

Lietuvoje roko judėjimas prasidėjo 1965-66 metais. Būtent tuo metu didesnių miestų vidurinėse bei aukštosiose mokyklose atsirado pirmosios roko grupės. Jų gimimą nulėmė visą pasaulį užplūdusi bitlomanijos banga. Kūrybinį kelią ansambliai pradėjo, grodami šokiuose populiarias THE BEATLES, THE ROLLING STONES, ELVIS PRESLEY dainas. Palaipsniui repertuare atsirado savos kūrybos dainos, išryškėjo lyderiai. Taip susiformavo pirmoji lietuviško roko banga. Viso roko istorijoje galima būtų išskirti 3 tokias bangas.

1968–1972 m. laikotarpis. Vyraujančiu muzikiniu stiliumi buvo angliškas big bitas. Kaune žinomiausiais big bito ansambliais tapo „Kertukai“, „Aitvarai“, „Bočiai“, „Gėlės“, „Raganiai“. Jų kūrybos skiriamasis bruožas – angliškų ritmų jungimas su lietuvių liaudies dainų tradicijomis. Patys muzikantai dėvėdavo tautinius rūbus primenančius kostiumus, nemažai analogijų su folkloru turėjo ir jų dainų tekstai. Pasitaikydavo ir išimčių, kaip antai grupės „Nuogi ant slenksčio“ kūryba. Jos narių baladės – tai pirmas intelektualaus roko krypties krikštas. Vilniuje tuo metu mokyklų šokių vakaruose jaunimas laukė „Antanėlio“, „Vienuolių“, „Gėlių vaikų“, „Favoritų“ pasirodymų. Skirtingai nuo ansamblių iš Kauno, jaunesniosios vilniečių grupės didesnę įtaką turėjo muzika iš Vakarų. Štai K. Antanėlio vadovaujamos grupės dainos buvo artimos vėlyvesnio laikotarpio THE BEATLES kompozicijoms, „Favoritai“, vadovaujami brolių Kęstų, kapodavo gitarų rifais bandydami kurti muziką, stilistiškai artimą THE ROLLING STONES, o „Gėlių vaikai“ (vadovas S. Daugirdas) sėmėsi įkvėpimo pirmo hipių judėjimo dvasioje.

Tiek Kauno, tiek Vilniaus big bito ansambliai dainavo apie meilę, ilgesį, grožį, tėviškę. Pasitaikydavo ir rimtesnių kūrinių, taip 1970 metais „Aitvarai“ kartu su G. Kuprevičiumi pradėjo baladę ekologine tema „Apglėbkim gamtą“.

Grupės susitikdavo miestų saviveiklos apžiūrose, o taip pat estradinės muzikos festivalyje Kaune „Gintarinė triūba“. Ryškiausias to meto rokinio gyvenimo įvykis buvo 1971 metais K. Antanėlio ir jo draugų pastatyta roko opera „Jėzus Christ Superstar“. Deja, nuo 1972 m. saviveiklinių big bito grupių kelyje atsirado beveik neįveikiamos biurokratinės kliūtys. Vadovaujančias pareigas kultūros įstaigose užėmė taip vadinamos „lietuviškos estrados“ atstovai. Nepakęsdami konkurencijos, jie įvedė griežtus repertuarinius reikalavimus. Tai yra dainuoti praktiškai buvo galima tik jų arba kitų tarybinių kompozitorių sukurtas dainas. Dar viena priežastimi, sąlygojusia kiekvienos laisvesnės minties slopinimą, buvo politiniai neramumai jaunimo tarpe, prasidėję po R. Kalantos susideginimo. Išsigandusi valdinininkija – „kad ko nors neatsitiktų“, uždraudė visą roko muziką. Į jos vietą plūstelėjo banalūs estradiniai ansambliai.

1978–1982 metais vėl susidarė palankios sąlygos roko muzikos atgimimui: paviršutiniški estrados kolektyvai įkyrėjo; komjaunimo organizacijos leido rengti koncertus jaunimui, o ten tuo metu dirbo daug pažangių pažiūrų žmonių. Žinoma, roko muzika buvo domimasi nuolat, bet klausant plokštelių iš užsienio, nes pirmų lietuviškų grupių įrašai buvo nekokybiški, o plokštelėse užfiksuotos tik kelios „Gintarėlių“ dainos. Nauja karta pradėjo savo kelią, vėl semdamasi minčių iš užsienio muzikos, tik ką susikūrusių ansamblių repertuarą sudarė tuo metu madingų vakarietiškų grupių QUEEN, KANSAS, YES, NAZARETH, CHICAGO dainos. Savo kūrybos kompozicijos atsirado kiek vėliau. Visų muzikinių idėjų generavimo centru tapo Vilniaus inžinerinis statybos institutas, kurio komjaunimo organizacijos sekretoriumi buvo roko muzikos žinovas ir mėgėjas R. Gudavičius. Įvairiuose instituto fakultetuose susibūrė eilė ansamblių. Didžiausio pripažinimo vėliau sulaukė „Hiperbolė“ ir „Saulės laikrodis“.

Šie kolektyvai atstovavo dvi pagrindines lietuviško roko kryptis, kurias galima buvo vystyti tuometinės visuomeninės minties stagnacijos sąlygomis:

● pop-rokas – nesudėtingi tekstai, muzika, sintetizuojanti saldų lietuviškos estrados melodingumą su griežtais roko ritmais. Šiai krypčiai atstovavo grupė „Provincija“ (būsimoji „Rondo“), vadovaujama brolių Tautkų, Nežinyninės apsaugos ansamblis, vadovas J. Pulkauskas;

● art-rokas – dažniausiai instrumeninę muziką, kupiną alegorinių simbolių ir meditacijos. Tokia kūryba propagavo „Argo”, vadovaujama G. Kuprevičiaus ir „Piligrimas” (vėliau „Ad libitum”).

Žinoma, atsiradus naujoms grupėms, pabandyta atkurti ir specialius festivalius. Kadangi miestų saviveikinių kolektyvų festivalių apžiūros pėmusių jau buvo degradavusios, jaunimas ėmėsi organizuoti neoficialius festivalius. Kaune tai buvo Politechnikos instituto ruošiamas „Studentiški balsai”, o Vilniuje „pirmuoju tikru roko muzikos festivaliu tapo Inžinerinio statybos instituto entuziastų rengiamas „OPUS”. Šis festivalis vyko kasmet nuo 1979 iki 1982 metų, kiekvieną kartą įgaudamas vis didesnį mastą. Jame dalyvaudavo ne tik grupės iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų. Ypač įsimintinu tapo OPUS’82. Į jo sceną išėjo grupės „Urfin Džius” (Sverdlovskas), „Rosijane” (Leningradas), „Paratrust” (Tartu). Tokiu būdu jaunimas, užpildęs visus nedideles Statybininkų rūmų salės plyšius, susipažino su įvairiomis tarybinio roko rūšimis ir mokyklomis. Įspūdis buvo nepaprastas — tuo metu, kai už durų egzistavo griežtai reglamentuotas visuomenės gyvenimas, salėje tvyrojo kūrybos ir minties laisvės atmosfera. Žiūrovus sužavėjo, o oficialius svečius išgąsdino pank grupės „Paratrust” atliekama daina rusų liaudies melodijos „Tula, Tula ja, Tula rodina moja” tema. Neįprastai atrodė ir scenografija — tarp dviejų pasienio stulpų pakilęs paukštis. Matyt, šis paukštis turėjo simbolizuoti kūrybą, išsiveržusią iš absurdiškų rėmų. Deja, festivalį tuoj pat uždraudė. Iš komjaunimo organizacijų buvo atimta teisė organizuoti koncertus. Viskas grįžo į drungną vagą, tvarkomą kultūros funkcionierių. Pastarieji, dangstydamiesi „nurodymais iš Maskvos”, vykdė būtų uždrausta ne tik roko muzika, bet ir pats žodis rokas.

1986 – 1988 m.m. Šią roko muzikos bangą sukėlė festivalinis judėjimas. Dar 1985 m. LKP Vilniaus miesto komitetas ir interklubas „Lituanika” nutarė atgaivinti „OPUS” tradicijas ir surengė pirmą „Lituanikos” festivalį. Sekančių metų „Lituanika 86”, sukviestus labai stiprius kolektyvus iš visos šalies, išjudino jaunimą. Tuo pat metu padidėjo visuomenės susidomėjimas roko muzika. O galutinai įtvirtinti šį reiškinį padėjo bendra visuomenės gyvenimo demokratizacijos atmosfera. Vilniuje įkurta alternatyvinė koncertinė organizacija — Jaunimo muzikos klubas pradėjo ruošti įvairius koncertus ir festivalius, nepaisydama oficialiai egzistuojančių instrukcijų. Tapo žinomos arba būrėsi naujos grupės: „Antis”, „Foje”, „WC”, „Horoskopas”, „Kardiolofonas”, „Katedra”, „Bix”, „Orkus” ir kitos. Deja, ne visi kolektyvai buvo originalūs, trūko profesionalumo. Spaudoje sukeltas nereikalingas ažiotažas ir muzikinės įrangos trūkumas stabdė roko muzikos vystymąsi reikiama linkme. Bet 1988 metais nurimo, ir atsirado galimybė visiems ramiai dirbti, ieškant savo kūrybinio braižo. Tautinio atgimimo judėjimas sudarė sąlygas semtis stiprybės iš praeities klodų.

LITUANIKA – ROKO MUZIKOS FESTIVALIS

Pirmas festivalis buvo suruoštas 1985 m. gegužės mėn. LTSR vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose LKKJS Vilniaus miesto komiteto ir interklubo „Lituanika“ pastangomis. Jame dalyvavo 15 grupių iš įvairių Tarybų Sąjungos miestų. Greta roko grupių į sceną pakilo ir džiazo kolektyvai. Laureatais tapo grupės „Metro“ iš Minsko ir „Ad libitum“ iš Vilniaus.

„Lituanika – 86“ įvyko 1986 m. gegužės 23 – 25 d.d. tuose pačiuose rūmuose. Į organizatorių būrį dar įsijungė LTSR valstybinė filharmonija. Šį kartą dalyvavo 16 kolektyvų. Tuo metu tai buvo dar oficialiai niekur nepripažįstamos grupės, atstovaujančios įvairius šalies miestus ir skirtingas roko kryptis. Labai stipri dalyvių sudėtis: „Bravo“ (Maskva), „Akvariumas“ (Leningradas), „Arija“ (Maskva), „Jumprava“ (Latvija), „Antis“ (Vilnius), „003“ (Kaliningradas), Gunnar Graps (Talinas) ir nusimananti roko muzikoje publika sukūrė nepakartojamą festivalio atmosferą. Skeptiškai nusiteikusius roko atžvilgiu privertė nutilti parodytų programų aukštas meninis lygis ir originalumas. Po ilgos pertraukos „Lituanika – 86“ tapo pirmu sąjunginiu festivaliu, kuriame visu balsu prabilo roko muzika. Dėka jo daug grupių sulaukė visąsąjunginio pripažinimo. Festivalio metu veikė dvi žiuri komisijos, viena sudaryta iš nusipelniusių estrados veikėjų, kita – iš jaunų roko ekspertų. Skelbiant laureatus nuomonės išsiskyrė ir galų gale buvo nutarta pasukti kompromiso keliu. „Lituanika – 86“ laureatais tapo: „Spjoli“ (Ryga), Gunnaro Grapso vadovaujama grupė (Talinas), „Bravo“ (Maskva), „Akvariumas“ (Leningradas). Grupei „003“ (Kaliningradas) atiteko daugiausiai vilčių teikiančio kolektyvo prizas. Žiūrovų ir svečių simpatijas iškovojo „Antis“, kuri dalyvavo nekonkursinėje programoje.

Praėjusio festivalio sėkmė nulėmė tai, kad „Lituanika – 87“ jau vyko didelėje Vilniaus sporto rūmų salėje. Organizatoriai liko tie patys. Festivalis vyko nuo 19 iki 24 gegužės, ir jame dalyvavo 28 grupės iš TSRS. Pirmos dvi dienos buvo skirtos lietuviško roko panoramai. Pagrindiniai koncertai prasidėjo 21 gegužės. Rengėjai stengėsi sukurti salėje demokratišką aplinką: parteryje nebuvo kėdžių, žiūrovai galėjo šokti arba ramiai stebėti veiksmą iš tribūnų, beveik nebuvo milicijos ir draugovininkų. Palyginus su 1986 metais, festivalis išaugo, deja, kokybės požiūriu jis buvo silpnesnis, negu praėjęs. Greta savitų grupių koncertavo ir visai silpni arba muzikiniu požiūriu neoriginalūs kolektyvai. Be to, didelėje salėje, talpinančioje apie 5000 žmonių, kameriniai, intelektualūs ansambliai (“Nikolaj „Kopernik“, „Kino“) nesulaukė deramo dėmesio. Todėl festivaliniai koncertai nebuvo vienodo lygio, nors išliko geras bendras įspūdis. „Lituanika – 87“ tapo visąsąjungine roko muzikos švente, kurią papuošė tokių įdomių grupių, kaip „Brigada S“ (Maskva), „Avia“ (Leningradas), „Nautilus“ (Sverdlovskas), „Livi“ (Liepaja) dalyvavimas. Laureatais tapo „Antis“, „Nautilus“, „Livi“. Geriausi festivalio fragmentai įrašyti ir pasirodė atskiroje firmos „Melodija“ išleistoje plokštelėje „Lituanika – 87“.

„Lituanika – 88“ įvyko 1988 m. rugsėjo 13 – 18 dienomis Vilniaus Sporto rūmuose. Jos rengėjais buvo jaunimo klubas „Lituanika“, Lietuvos Kultūros fondas ir Taikos gynimo komitetas, LTSR valstybinė filharmonija bei Kauno jaunimo muzikos klubas „Baltika“. Šiais metais buvo nutarta atsisakyti visąsąjunginio festivalio idėjos ir padaryti „Lituaniką“ tarptautiniu Pabaltijo šalių festivaliu. Jame dalyvavo 20 grupių iš Estijos, Latvijos, Leningrado, Lietuvos, VDR, VFR, Lenkijos, Suomijos, Olandijos, Vakarų Berlyno. Palyginus su praėjusiais metais festivalio lygis smuktelėjo žemyn. Tai, kad grupės buvo parenkamos regioniniu principu atsiliepė bendram programų meniškumui. Buvo pakviesta daug pradedančių ansamblių, kuriems dar ankstoka išeiti į dideles koncertines arenas. Ryškiausi pasirodymai – grupių iš užsienio, ypatingai norėtųsi išskirti pank grupę iš VFR „Die Toten Hosen“ bei Vakarų Berlyno atstovus „Boo operators“. Šiltai žiūrovai sutiko „Foje“ programą, parodytą po dvejų metų pertraukos. Grupė „Foje“ gavo festivalio organizatorių prizą. Kitų laureatų nutarta neskelbti. Įsimintinu festivalio įvykiu tapo koncertas – mitingas Kalnų parke.

JAUNIMO MUZIKOS KLUBAS (JMK) VILNIUS

Klubas susikūrė 1986 metų rudenį prie LKKJS Vilniaus miesto komiteto. Skiriamasis šio klubo bruožas, lyginant su įvairių kitų šalies miestų roko klubais, tai, kad jis vienijo ne muzikantus, o organizatorius. Tuo metu Lietuvoje buvo susiklosčiusi situacija, kai oficialios kultūros organizacijos nepripažindavo jaunų originalių roko grupių ir ribojo jų koncertinę veiklą. JMK tapo tarsi alternatyvia koncertine organizacija. Klubui sulaukus paramos iš komjaunimo miesto, o taip pat ir Centro komiteto, buvo suruošta eilė įdomių renginių. Jų tarpe: koncertas Kalnų parke (1986 m. spalis), filmuojant videofilmą „Kažkas atsitiko“; eilė teatralizuotų grupės „Antis“ koncertų; didelis šokių vakaras Sporto rūmuose (1987 m. sausis) „Susitikimai su rokenrolu“; dalyvaujant grupei „Rock Hotel“ (Talinas) ir P. Andersonui (Ryga), koncertai-susitikimai su Maskvos rok-laboratorijos ir Leningrado roko klubo atstovais (1987 m. kovas, gegužė); šešių koncertų atvirose aikštelėse ciklas „Roko maršas per Lietuvą“ (1987 m. liepa), dalyvaujant grupėms „Antis“, „Ad libitum“, „Katedra“, „Jumprava“; festivalis „Blitz forum“ (1987 m. spalis), naujametinis kaukių balius „Svečiuose pas „Antį“ (1987 m. gruodis).

Visi šie renginiai demokratizavo koncertinę veiklą ir supažindino su roko muzika labai daug žmonių. Be to, JMK darbas paskatino entuziastus kurti panašius klubus ir kituose miestuose. Žinomiausias, tikriausiai, yra Šiaulių miesto roko klubas. Jaunimo muzikos klubas, dirbdamas visuomeniniais pagrindais, negalėjo aprėpti visų problemų, todėl 1988 m. sausio mėnesį jis buvo perorganizuotas į Eksperimentinį jaunimo laisvalaikio organizavimo susivienijimą „Centras“. Dalis JMK narių perėjo į „Centrą“ nuolatiniam darbui, kiti pasitraukė iš aktyvios veiklos. Naujas susivienijimas 1988 m. gegužės mėnesį Vilniaus Sporto rūmuose surengė didelį tarptautinį roko muzikos festivalį „Rock forum“. Jame dalyvavo 21 grupė, tame tarpe: „Zvuki MU“ (Maskva), „Televizorius“ (Leningradas), „VV“ (Kijevas), „Čai-F“ (Sverdlovskas), „Antis“ (Vilnius), „Pop will eat itself“ (Didžioji Britanija), „Kampes Dolores“ (Vengrija).

Panašių koncertinių – laisvalaikio susivienijimų dabar yra susikūrę ir daugiau: Klaipėdoje, Kaune. Respublikoje audringai vystosi įvairios jaunimo laisvalaikio formos. 1988 metais buvo organizuoti net 4 stambūs roko muzikos festivaliai: „Lietuviško roko šventė“, „Kaunas 88“ Kauno mieste ir „Rock forum“ bei „Lituanika“ Vilniuje. Mažesnio masto festivaliai suruošti Šiauliuose, Klaipėdoje, Kaišiadoryse.

HIPERBOLĖ (VILNIUS)

Savo kūrybinę veiklą grupė pradėjo, grodama Vilniaus inžinerinio statybos instituto šokiuose ne dingus vakarietiškus šlagerius (Elton John, Uriah Heep, Bread). Ansamblio sudėtis keitėsi, pastovesnis variantas susiklostė 1975 metų rudenį. Šie metai ir laikomi „Hiperbolės“ gimimo metais, grupėje grojo: Michailas Garberis (smuikas, vokalas, gitara), Arvydas Sriubas (gitara), Arvydas Šnaras (mušamieji), Viktoras Prapras (vokalas), Arūnas Grudys (klavišiniai), Ricardas Bartusevičius (bosinė gitara). Tuo metu savo kūrybos dainas atlikti buvo draudžiama, ir ansamblio repertuarą sudarė lietuvių kompozitorių kūriniai. Bet šios dainos buvo taip aranžuojamos, kad autoriai sunkiai jas bepažindavo. Jau pirmi „Hiperbolės“ pasirodymai buvo labai sėkmingi. 1975 metų rudenį grupė Vilniaus miesto saviveiklinių vokalinių-instrumentinių ansamblių apžiūroje užėmė II vietą. 1978 metais tapo socialistinių šalių studentiškų kolektyvų festivalio Jerevane laureate. Laureatų vardas palengvino darbo sąlygas ir Lietuvoje. Komjaunimo remiama, grupė ėmė plačiai koncertuoti įvairiose respublikos vietose. „Hiperbolė“ tapo viena mėgstamiausių jaunimo grupių, nors oficialių kultūros įstaigų pareigūnai į jos kūrybą žvelgė su nepasitikėjimu. Spaudoje ansamblį kaltino tuo, kad koncerto metu garsiai grojama ir reiškiama emocijos scenoje. 1979 metais į „Hiperbolę“ vietoj A. Sriubo ateina Igoris Berinas. Būdamas labai gabus, jis greitai tampa vienu geriausių respublikos gitaristų, tuo sustiprindamas grupę. 1980 m. „Hiperbolei“ suteikiamas oficialiuose sluoksniuose prestižinis „liaudies kolektyvo“ vardas, o 1982 m., kai grupė buvo savo šlovės viršūnėje, jai sudaroma galimybė koncertuoti kaip valstybinės filharmonijos neetatiniam kolektyvui. Žinoma, savarankiškiems vaikinams, be to turintiems specialų muzikinį išsilavinimą, groti svetimas dainas nebuvo miela. Ir, nepaisant visų draudimų, 1982–1983 metais jų repertuare pradeda vyrauti savo kūrybos dainos. Stilistiniu aspektu tai pop rokas, dainos melodingos, turi ryškiai išreikštą ritminę struktūrą. Grupės kompozicijos tarytum apjungė vakarietiškus roko ritmus su lietuviškos estrados standartais. „Hiperbolė“ nuolat sėkmingai dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose, tapo laureatais politinės dainos konkursuose Smolenske, Alytuje, roko festivalyje OPUS’81. 1983 metais autorinio koncerto Vilniaus sporto rūmuose metu buvo įrašytos visos geriausios grupės dainos. Šie įrašai išpopuliarėjo ir paplito visoje Lietuvoje. Žinomiausios to laikotarpio dainos: „Kaip gera turėti savo namus“, „Pamiršk mane“, „Išgalvotas gyvenimas“. Tekstai labai paprasti: apie meilę ir išsiskyrimą, dažnai buvo naudojamos žinomų poetų eilės. Didelio dėmesio sulaukė ir 1984 metų programos dainų įrašai: „Kodėl“, „Daktaras“, „Sugrįžk“, „Aš eisiu tavęs“.

Daugelis iš šių melodijų tebėra populiarios ir šiandien. Beveik visa laiką „Hiperbolės“ nariais buvo Vilniaus inžinerinis statybos institutas, nes jame mokėsi grupės nariai. Bet po reakcingų K. Černenkos laikų nutarimų kultūros srityje instituto bazę teko palikti. Vėl sugriežtėjo repertuarinė naujų dainų kontrolė. Visos šios priežastys sąlygojo tai, kad 1984 metais grupė nutraukė bendrą darbą, ir kiekvienas narys pasuko savo keliu.

SAULĖS LAIKRODIS (VILNIUS)

Grupės veiklos ištakos 1979 metuose, šio metų Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentai Gintautas Rakauskas ir Remigijus Krilavičius kartu su savo draugais R. Kilikausku, G. Baliukevičiumi, R. Gružinsku ir kitais organizavo roko grupę. Ji koncertuodavo studentų vakaruose, grodama populiarių užsienio grupių GRAND FUNK, KANSAS, NAZARETH, QUEEN dainas. Palaipsniui atsirado ir savo kūrybos dainų, tokių kaip „Balti laivai“. Jau pirmosios grupės dainos buvo išskirtinės intelektualumu bei intelektualumu, vėliau šio bruožo laikėsi dar daugiau, nuo tradicinių roko ritmų grupė perėjo prie art roko, atsirado daug instrumentinių kompozicijų. Po sėkmingo pasirodymo viename iš pirmųjų roko festivalių Lietuvoje „OPUS 80“ buvo nutarta groti tik instrumentinius kūrinius. Kiek pasikeitė sudėtis, iš grupės išėjo vokalistas. 1980 metų rugsėjį įvyko pirmas koncertas nauja sudėtimi ir nauju pavadinimu „Saulės laikrodis“ – Gintautas Rakauskas (bosinė gitara), Giedrius Kubilius (gitara), Robertas Griškevičius (klavišiniai), Vaclovas Augustinas (klavišiniai), Valerijus Povilijavas (mušamieji). Nuo 1980 metų rudens iki 1981 metų rudens grupė dalyvavo eilėje festivalių, tapo svarbaus tuo metu Lietuvoje festivalio „Gintarinė triūba 80“, o taip pat festivalio Baku mieste laureate.

1981 metų rudenį „Saulės laikrodis“ tampa profesionaliu Lietuvos valstybinės filharmonijos kolektyvu. Vietoj V. Augustino į grupės sudėtį įtraukiamas ir paskiriamas jos vadovu džiazo saksofonistas Vladimiras Voronovas. Bet jauni vaikinai nerado bendros kalbos su beveik dvigubai vyresniu už juos muzikantu, ir jis greit paliko ansamblį. Vėliau, pradėjusi savo profesionalią karjerą, grupė susidūrė su viena sudėtinga problema – „Saulės laikrodžio“ muzika nebuvo komercinė, o tuometinis filharmonijos vadovas domėjosi ne tiek meniniais, kiek finansiniais rezultatais. Tokios jaunų muzikantų kompozicijos, kaip „Prieš patekant saulei“, „Durys dykumoje“, „Medžio šokiai“ ar eksperimentinių jaunų avangardinių lietuvos kompozitorių O. Balakausko, B. Kutavičiaus kūrinių atlikimas domino tam tikrą studentijos dalį, bet visai netiko koncertuojant šefuojamuose kolektyvuose. „Saulės laikrodžio“ nariai bandė sukurti vieningą savo programos koncepciją, panaudodami šviesos ir lazerinius efektus, skaidres ir scenografijos elementus. Deja, kartais originalios grupės idėjos būdavo sunkoka suvokti, nes, jas pateikiant, buvo naudojamos itin sudėtingos muzikinės formos.

1984 metų rudenį grupė pradeda ruošti naują didelę programą, kurios premjera turėjo įvykti rugpjūčio mėnesį Palangoje „Baltijos jaunystės“ festivalyje. Bet peržiūros metu filharmonijos meno taryba apkaltino muzikantus pesimizmu ir programos nepriėmė. Tais laikais tarybinis jaunimas galėjo tik džiaugtis pasiektais laimėjimais ir laukti dar šviesesnio rytojaus. Visi, kurie bandė kalbėti tiesą, buvo kaltinami tikrovės juodinimu. Taip, kad „Saulės laikrodžio“ nariams, daugiau nieko neaiškinant, buvo grąžintos darbo knygelės. Likusi be darbo vietos, grupė iširo. Liko tik 1983 metais padarytas studijinis įrašas, o plokštelė taip ir nebuvo išleista.

ANTIS (VILNIUS)

Ketinant steigiamąjį ansamblį sudaryti architektų muzikantų, buvo kviečiami architektai A. Kaušpėdas, A. Balsys, G. Žeimys, B. Gintautas, A. Tarabilda ir kiti grupės. Jų pasirodymas žiūrovams labai patiko, todėl buvo nutarta koncertuoti ir kitur. 1986 metų balandžio mėnesį architektų dienų Vilniaus inžinerinio statybos instituto metu į „Antį“ sudėtį įsijungė keturi muzikantai, grojantys pučiamaisiais instrumentais. Taip ansamblis tapo jungtiniu Vilniaus – Kauno kolektyvu. Tuo metu grupė pakviesta dalyvauti roko festivalyje „Lituanika 86“. Deja, „Antis“, neturėdama oficialiai patvirtintos programos, galėjo išeiti į sceną ne kaip pilnateisė dalyvė, o tik kaip svečias. Debiutas buvo sėkmingas. Sekančią dieną visas Vilniaus jaunimas kalbėjo apie „Antį“. Po to grupė pakviesta filmuotis videofilme „Kažkas atsitiko“. Filmas ir dainos iš jo dar labiau išgarsino ansamblį. Šį didžiulį pasisekimą nulėmė ryški solisto ir pagrindinių idėjų generatoriaus Algirdo Kaušpėdo asmenybė, o taip pat labai savita muzika. Į „Antį“ susirinko suaugę vyrai su savo gyvenimiška patirtimi ir įvairialype muzikinė praktika kitose grupėse. Grupė tarytum sujungė savyje visus geriausius lietuviško roko vystymosi eigoje išugdytus bruožus.

Pirmoji programa buvo kupina energijos, ironiška. Vienose dainose – „Kažkas atsitiko“, „Ko tu stovi…“ – jautėsi big byto įtaka, kitose – „Nepanikuoti draugai“, „Laisvė“ – rokenrolo. Nauji metai – bliuzo, „Kada kada“ – pank ritmų. Visa tai apjungė džiazinės aranžuotės, pagyvino sąmojingas tekstas. Algio aktoriniai sugebėjimai, teatralizacijos elementų panaudojimas sukurdavo koncertų metu šventinę atmosferą. Bet 1986 metų rudenį įvykę koncertai atskleidė ir silpnąsias puses. Turėdama daug originalių idėjų, grupė stokojo profesionalumo joms įgyvendinti. Buvo nutarta pakviesti į kolektyvą naujus, geriau pasiruošusius muzikantus. 1987 metų pradžioje „Antis“ pradėjo groti tokios sudėties: Algirdas Kaušpėdas (vokalas), Artūras Barysas (gitara), Gintautas Rakauskas (bosinė gitara), Vaclovas Augustinas (klavišiniai), Linas Būda (mušamieji), Petras Ubartas (trimitas), Povilas Kovaliovas (saksofonas), Artūras Lukošius (trombonas), Vytautas Kumpis (tuba). Nauja sudėtis ansamblis jau buvo sudarytas beveik vien iš vilniečių (Kaune dirba ir gyvena tik A. Kaušpėdas). 1987 pavasarį „Antis“ įrašė senas dainas į pirmąją savo plokštelę ir paruošė naują programą. Jos premjera įvyko festivalio „Lituanika 87“ metu, kur „Antis“ tapo laureate. Festivalio metu žiūrovai ir specialistai pastebėjo ryškesnę grupės gyvenimišką ir muzikinę poziciją. Jautėsi, kad sustiprėjo džiazo-roko įtaka – dainos „Duokit medalį“, „Milanas begėdis“

„Antis“, festivalio ir konkursų laureatė, aktyviai koncertavo Lietuvoje ir už jos ribų, įrašė plokšteles, išleido keletą singlų, sukūrė videoklipų.

1987 metų vasarą turėjo koncertuoti Vilniaus džiazo festivalyje, bet dalyvavimas buvo atšauktas. Tais pačiais metais grupė surengė daug koncertų po įvairius Lietuvos miestus „Roko maršas per Lietuvą“ metu. Reikšmingi įvykiai buvo pirmoji daina „Zombiai“. Šioje dainoje išryškėjo muzikinė ideologija – kritiškas požiūris į tuometinę tikrovę. Šio kūrinio tekstai pasirodė jaunimui ir visai visuomenei, todėl grupės koncertai 1987 metų rudenį lydėjo nepaprastai didelis susidomėjimas. Tuo metu sukurtos naujos dainos „Prasidėk“, „Šia“, „Imkime“, „Nežinau“, „Sakau“, grojo samdomų atlikėjų, sukurti specialūs sceniniai programos „Naujametinis kaukių balius svečiuose pas „Antį“. Šis naujametinis renginys tapo lyg pranašu meninių 1988 metų Vilniuje. Muzikinė prasme „Antis“ liko sau ištikima – stilistiškai įvairius fragmentus sujungdavo džiazinės aranžuotės. Skiriamasis to periodo grupės kūrybos bruožas – vis didėjantis teksto vaidmuo. Visas žiūrovų dėmesys buvo koncentruojamas į solistą. Lietuvoje tai netrukdė, bet, koncertuojant ten, kur publika nesuprato lietuviškai, ne kartą dar reikėjo ir gero muzikinio pagrindo. O jo trūko. Nors šios priežastys ir nulėmė nesėkmingą „Anties“ pasirodymą festivalio „Rok panorama 87“ Maskvoje metu (Nežinia kas paleido priešingą gandą mūsų spaudoje apie sėkmingą pasirodymą. Tiesą pasakius, ten mūsų grupę paprasčiausiai nušvilpė). Po tokios nesėkmės buvo nutarta skirti daugiau dėmesio muzikai. Ir 1988 metų pradžioje grupė išvyko į Lenkiją, kur gerai įrengtoje studijoje „CCS Intermedia“ su prodiuserių pagalba ėmėsi eksperimentuoti, ieškodama naujo muzikinio skambesio. Šioje studijoje buvo įrašyta antroji „Anties“ plokštelė. 1988 metų pavasarį ir vasarą grupė daug koncertavo, dalyvavo visoje eilėje festivalių „Rock forum 88“, „Kaunas 88“, „Baltijos jaunystė 88“, tarybinio roko „Back in the USSR“ dienose Italijoje, nusifilmavo muzikinėje Leningrado televizijos laidoje „Ringas“. Visi minėti pasirodymai buvo sėkmingi. Dėka didžiulės koncertinės veiklos grupė sustiprėjo profesionaliai. Bet deja, paskutiniu metu pastebima, kad „Antis“ neteko dalies savo jaunų gerbėjų. Matyt, tai įvyko todėl, kad dainos „Funkcionieriai“, „Bedarbiai“, „Aš kantrus“ daugiau primena politines kalbas pagal muziką, o ne dainas. Dingo anksčiau būdinga „Anties“ kūrybai saviironija ir nuoširdumas, vienatipės aranžuotės suteikia monotoniją bei pompastiškumą. Bet potencialinės grupės galimybės dar nėra išsemtos, ir „Antis“ dar gali pradžiuginti visus savo gerbėjus naujomis dainomis.

FOJE (VILNIUS)

Grupę 1983 metų rudenį sukūrė 18 vidurinės mokyklos moksleiviai Andrius Mamontovas (vokalas, gitara), Arnoldas Lukošius (klavišiniai), Darius Tarasevičius (bosinė gitara), Algis Kriščiūnas (mušamieji). Pradėjo koncertuoti nedideliuose mokykliniuose ir studentiškuose vakaruose. 1984 metais tapo Vilniaus miesto vidurinių mokyklų saviveiklinių grupių apžiūros laureatais. Tais pačiais metais mėgėjiškomis sąlygomis įrašė savo dainas „Liūdesys“, „Kitas pasaulis“, „O mano saule“, „Mėnulio veidas“, „Krantas“. Šių įrašų dėka tapo žinomesni miesto jaunimo tarpe. Liūdnos, romantiškos „Foje“ dainos, artimos tuo metu madingos taip vadinamos „naujosios bangos“, skyrėsi nuo tuo metu madingos „heavy metal“ stiliaus muzikos. 1985 metais pasikeitė sudėtis, vietoj Dariaus ir Algio į grupę atėjo Eugenijus Pugačiukas (mušamieji) ir Romas Rainys (bosinė gitara). Baigę mokyklą, vaikinai 1985 metų rudenį neteko pastovios repeticijų salės. Atrodė, kad tolesnis „Foje“ likimas nieko nedomina. Ir 1986 metų pradžioje buvo nutarta išsiskirstyti, bet grupė sulaukė kvietimo dalyvauti sąjunginiame roko muzikos festivalyje „Lituanika 86“. Festivalio metu specialistus ir eilinius žiūrovus sudomino savitas „Foje“ dainos bei ryški solisto Andriaus Mamontovo (jis taip pat muzikos ir tekstų autorius) individualybė. Tuo metu ansamblio sudėtį papildė Saulius Valikonis (saksofonas) ir Darius Burokas (klavišiniai). Grupė buvo pakviesta filmuotis pirmajame lietuviškame videofilme „Kažkas atsitiko“, dalyvauti muzikinėje televizijos laidoje „Jaunimo ritmai“. Specialiai videofilmui buvo įrašytos dainos „Laužo šviesa“, „Distancija“, „Saugok vaikystę“, „Keistuolė“. Dėka šių įrašų ir filmo „Foje“ pateko į populiariausių lietuviškų roko grupių tarpą. Geriausios Andriaus Mamontovo dainos „Laužo šviesa“ ir „Saugok vaikystę“, kupinos dvasinės šilumos ir vilties, tapo jaunimo kartos, užaugusios stagnacijos metais apgaulės ir tuščių lozungų atmosferoje, himnu.

Nuo 1986 metų rudens iki 1988 metų vasaros grupė nekoncertavo, nes Andrius, Arnoldas ir Darius tarnavo armijoje. Romas Rainys pradėjo groti „Katedroje“, Saulius Valikonis – „Ad libitum“. 1988 metų rudenį „Foje“ lyderis Andrius Mamontovas sukvietė į grupę naujus narius ir parodė savo programą festivalio „Lituanika 88“ metu. Šis koncertas įtvirtino, kad „Foje“ dainos bus populiarios jaunimo tarpe, nepaisant kartais išryškėjančio perdėto sentimentalumo.

KATEDRA (VILNIUS)

Grupė sukurta 1986 metų lapkričio mėnesį Ričardas Laginauskas (gitara), Romas Rainys (gitara), Algis Radavičius (bosinė gitara), Marius Giedrys (mušamieji), Povilas Meškėla (vokalas). Nuo pirmųjų savarankiško darbo dienų jie atlieka „heavy metal“ stiliaus dainas. Skirtingai nuo kai kurių kitų grupių, tapusių „metalistais“ dėl konjunktūrinių sumetimų, „Katedra“ yra labai nuoširdi. Puikūs Povilo Meškėlos vokaliniai duomenys suteikia grupės pasirodymams reikalingą „metalinį“ skambesį.

Neturėdama geros aparatūros, „Katedra“ mažai koncertuoja, dažniausiai dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Vaikinai pelnė laureatų vardus lietuviškos saviveiklinės dainos konkursuose „Debiutai 87“ ir „Debiutai 88“, sėkmingai pasirodė visąsąjunginiame roko muzikos festivalyje „Lituanika 87“ – prizas už geriausią vokalą, geri specialistų atsiliepimai ir po „Rok panorama 87“ Maskvoje.

Grupės įrašai nėra labai populiarūs. Žinomiausios 1987 metų dainos: „Aguonos“ ir „Mamai“.

Jei 1987 metų laikotarpio kūriniai parašyti tradicinėje „heavy metal“ stilistikoje, tai 1988 metais, ruošiant naują programą, „Katedros“ nariai pabandė ieškoti naujų kelių, ėmė naudoti „speed metal“ elementus. Ne visi šie eksperimentai pavyko. Grupei trūksta profesionalumo, ir todėl po labai gero pasirodymo gali sekti blogesnis. Bet, žinant „Katedros“ narių amžių bei darbštumą, į ateitį galima žvelgti optimistiškai.

UŽ TĖVYNĘ (VILNIUS)

Šiuo metu tai lietuviško pank judėjimo lyderiai. Grupę 1988 m. pradžioje sukūrė Nerijus Pečiūra (slapyvardis „Atsuktuvas“). Jis jau ir anksčiau grojo įvairiose gatvės pank grupėse „Kontraktūra“, „Savos“, „WC“ ar „Komanda V“. Visų šių grupių nariai yra Vilniaus senamiesčio jaunimo bendruomenės atstovai nuo „Valvos“ ir „Ledainės“ kavinių. Jau pirmieji vieši Nerijaus koncertai kartu su grupe „WC“ daug ką sudomino. Naujoje ansamblyje jo kūrybinė individualybė atsiskleidė ryškiau. Aštrūs tekstai, kuriuose šaipomasi iš miesčioniškos normos ir tradicijų, agresyvi „punk rock 77“ stiliaus muzika, neblogi aktoriniai duomenys tapo sėkmės laidu. Grupės „Už Tėvynę“ dainomis žavimasi ir piktinamasi. Jau po pirmo koncerto „Moksleivio“ žurnale buvo atspausdinta pikta oficialios ideologijos recenzija. Tokia sėkmė kūrybinio kelio pradžioje retai pasitaiko. Žiūrovai visoje Lietuvoje susipažino su grupe „Roko maršo per Lietuvą 88“ metu. Jau tada daug kas išskyrė „Už Tėvynę“ atliekamas dainas „Puota“, „Širdim į ateitį“.

X X X

„Šiandien glasnost, daug kas galima
Kalbam į ateitį, širdim į Staliną

X X X

„O daug atšvaitėj pasaulis kaip keras,
Kopūstai ir dešros jurginių spalvos.
Ir akys, dvi akys lietuviškai geros,
Kaip gyvos mus šypsos iš kiaulės galvos.“

„Puota“

Dabartiniu metu grupėje groja: Vytautas Kubilius (bosinė gitara), Nerijus Pečiūra (vokalas, gitara), Rolandas Gaušys (mušamieji).

BIX (ŠIAULIAI)

Grupė susikūrė 1987 metais prie miesto kultūros rūmų roko klubo. Grupėje grojo: Saulius Urbonavičius (gitara, vokalas), Virginijus Šeputis (bosinė gitara), Mindaugas Žukauskas (klavišiniai), Gintautas Gascevičius (mušamieji), Gintaras Jankauskas (saksofonas), Arūnas Klevinskas (trombonas), Aurimas Povilauskas (klarnetas).

„Bix“ tai taip vadinamo alternatyvinio roko pradininkai Lietuvoje. Užsienyje alternatyvinis rokas atsirado kaip jaunų žmonių protestas prieš suglaistytą komercinę muziką. Mūsų gimtajame krašte, ko gero, slogiausia miestietiška muzikinė aplinka vyravo Šiauliuose (tik ir prisiminkite „Vėją“), nes būtent čia susikūrė grupė, bandanti atsiriboti nuo jau išsigalėjusių roko štampų. Štai kaip apie save rašo patys „Bix“ nariai: „Mūsų karta pagimdyta betoninės kultūros. Išaugus ir susiformavus tais laikais, kada aplinkui siautėjo konformizmas, melas, netikros vertybės. O visa, kas dar buvo tikra, augo ir vystėsi pogrindyje. Mes kažkiek panašūs į Keruako laikų bitnikus, į „Sex Pistols“ laikų pankus, kaip ir jie mes ieškom savęs ir tikrų vertybių aptriušusioje aplinkoje. Kūryba. Daugeliui iš mūsų ji yra gyvenimo būdas. Muzika mums tai, kas gali pažadinti. Kas duoda vilties. Kas leidžia pasidalinti blogu ir geru su kitais.

Į muziką žiūrim plačiai. Nenorim apsiriboti jokiu konkrečiu stiliumi. Bandom šioje begalybėje rasti save. Juk neverta iš savęs daryti kalinio. Mes norime būti laisvi savo išraiškoje. Vidinė laisvė mums aukščiausia vertybė ir muzika tame siekime daug padeda išsivaduoti nuo proto sukurtų ribų ir taisyklių. To pačio linkime tiems, kas mus girdi“.

Kaip matome, „Bix“ nariai turi apibrėžtą idėjinę ir moralinę platformą. Tai vienas iš laiptelių, kuris skiria gerą grupę nuo kitų – eilinių. Kaip muzikantams pavyksta įgyvendinti savo idėjas galėjo sužinoti „Roko maršo 88“, „Lietuviško roko muzikos šventės“, „Lituanika 88“ žiūrovai. Pirmi „Bix“ žingsniai nuteikia optimistiškai, reikia tik įgyti pasitikėjimo savo jėgomis ir atsikratyti kitų grupių muzikinės daromos įtakos.

Greitai bėga dienos. Atrodo, visai neseniai mano mokykliniame išleistuvių vakare grojo „Antanėlis“, ką tik baigėsi „OPUS“ festivalis, pirmus žingsnius žengė „Antis“, o dabar visa tai jau istorija. Atėjo laikas atsigręžti atgal, prisiminti viską, kas buvo, senus draugus. Niekas neturi būti pamiršta. Gal kas nors norės papildyti ar patikslinti pateiktus faktus. Būsiu labai dėkinga, nes dažnai apmaudžiai galvoju – gaila, kad nieko neužsirašinėjau. Dabar prisimenu kokioje eilėje sėdėjau, kokią suknutę buvau apsivilkusi, tik neatsimenu kurią dieną visa tai buvo!

Margarita Starkevičiūtė

Pasirašyta spausdinti 1988.12.19. 60×84/16. Popierius setin. Rotaprintas. 1,39 spaud. lap. 1,27 apsk. leid. l. Tiražas 645 egz. Užsakymo Nr. 1760. Kaina 50 kap.

Eksperimentinis jaunimo laisvalaikio organizavimo susivienijimas „Centras“, 232000 Vilnius, Lenino pr. 10/1.
Spausdino Projektavimo-konstravimo instituto spaustuvė, 232053 Vilnius, Raudonosios Armijos pr. 222.

Nuotraukas iš interneto platybių parinko Rima Rimšaitė

P. S. Vienintelė vėliau (2011 m.) išleista knyga – Mindaugo Peleckio „Lietuvos rokas: ištakos ir raida” (608 psl.)