„Bijau karo“ – man sako žmona, aplinkui lakstant dar net dviejų metų neturinčiam sūnui. Tuo pačiu momentu įsijungia tūkstančio metų senumo instinktai. Aš vyras. Urvinis vyras. Aš tas paukštis ginantis laukuose esantį lizdą prieš kombainą. Aš turiu apsaugoti savo šeimą, kad ir kas bebūtų.
Mintyse imu automatą, porą granatų, įsikandu į dantis peilį ir, kaip mano vaikystės veiksmo filmų herojai, Švarcnegeris, Stalonė, Vandamas, išspardau subines blogiečių armijai, o prieš susprogdindamas granatą pagrindinio blogiečio burnoje, metu kokį nors pun’są, kaip kad „Tavo gyvenimas bus TRUMPAS!“. Beeeeeem.
Deja, realybėje, nežinau, ar normaliai išlaikyčiau automatą ir ar numesčiau granatą pakankamai toli, kad nenusisprogdinčiau sau kojų. Realybėje, mano turimų galių ir gebėjimų rinkinys kiek kitoks.
Aš galiu pabaksnoti į istorijos vadovėlį, rodydamas, kaip baigiasi diktatorių gyvenimas. Panaudodamas savo savamokslės psichologijos žinias, galiu nustatyti diagnozes abiem seniams ir pabyloti, kad jie nekenčia savęs ir jiems trūksta meilės. Galiu pašaudyti sparnuotų, šmaikščių frazių tiek apie vieną, tiek apie kitą.
Bet turiu abejonių, kad Trumpas ir Putinas skaito mano postus. O net jei ir skaito – kaži, ar kam nors rūpi.
Ko aš tikrai negaliu tai bijoti. Bijoti, kad nukentės mano šeima, bijoti numirti. Na jau ne. Kažkada viešojoje erdvėje nuskambėjo projektas, kur jauni, aštuoniolikos metų vaikinai, pašaukti tarnauti kariuomenėje, verkė. Nes bijojo mirti. Seni, niekada ginklo į rankas neėmę ir neimsiantys ir juoba nekariausiantys diedai ir bobos su visuomenės palaikymu išsityčiojo iš vaikinų, užklijuodami jiems verktinių etiketes.
Todėl dabar, pripažinti, kad bijau mirti ir kad mirs mano šeima – didi gėda. Bet aš galiu pykti. Galiu rėkti, kaltinti, bartis, plūstis tiek ant pasaulio galingųjų, tiek ant man bent kiek nepatinkančių savos šalies žmonių. Galiu paskęsti tame pyktyje, taškytis juo į kairę į dešinę, palaikyti masinį kitų pyktį.
Ir slapčia kentėti, ieškodamas, kada gi kas nors parašys, kad „viskas bus gerai“.
Ar tai padės apsaugoti mano šeimą ir mane? Abejoju.
Tai ką aš GALIU padaryti?
Pirmiausia, pripažinti, kad bijoti žiauriai mirti ar kad tavo artimieji gali būti žiauriai nužudyti yra normalu. Žmogaus psichologijoje yra toks stebuklingas dalykas, kad, kai pripažįsti emociją ir leidi jai būti, ji labai greitai praeina.
Netikit? Pabandykit, kad ir dabar, pykdami sugniaužti kumštį ir galvoti „Pyk pyk pyk!“ ir gal net paurgzti. Lažinuosi, kad po maždaug minutės pradėsite juoktis, o pyktis bus išgaravęs.
Lygiai taip pat ir baimė.
Nebesipriešindamas baimei ir jai pasitraukus, aš galiu pažiūrėti į situaciją blaiviau, užduodamas sau paprastus, esminius klausimus.
Ar šiandien mus puola ir Lietuvoje vyksta karas? Ne.
Ar mus gali užpulti? Taip.
Ar kas nors gali nuskaityti Putino mintis, išpranašauti ateitį ir pasakyti, kad karas Lietuvoje tikrai bus? Ne.
Ar kas nors gali nuskaityti Putino mintis ir išpranašauti, kad karo Lietuvoje tikrai nebus? Ne.
Tai ką man dabar DARYTI?
Pirmiausia tikėti. Tikėti savo demokratiškai išrinkta valdžia, tikėti Europa, tikėti žmonija. Taip, Trumpo valdoma Amerika mus čia, pardon my French, apšėrė bybiais kaip reikalas, bet vienas oranžinis debilas dar ne priežastis galvoti, kad pasaulyje neliko žmoniškumo.
Tikint toliau dirbti, mokėti mokesčius ir prisidėti prie gynybos tiek kiek galiu. Gal aš vienas – tik lašas jūroje – bet jei tikėsime visi ir pagaliau, politikų nuvalkiotam žodžiui „susitelkime“ suteiksime prasmę – rezultatas bus geriausias, koks tik gali būti šioje situacijoje.
Aš negaliu pranašauti ateities ir pasakyti, koks tiksliai tas rezultatas bus, bet, kad jis bus geriausias koks gali būti, esu įsitikinęs 100%.
Tai ką man atsakyti savo žmonai ir vaikui?
Aš negaliu pažadėti, kad karo nebus, aš negaliu jo sustabdyti, ir aš irgi jo bijau. Bet, nepaisant ar gyvensim dar ilgai ir laimingai iki žilos senatvės, ar gyvename paskutines savo gyvenimo dienas, mylėsiu jus abu ir darysiu viską, kas mano galioje, kad būtumėt saugūs ir laimingi.
Dabar ir visą likusį gyvenimą.
Andrius Paškevičius