Kalėdos – tai labai sena šventė, kurios šaknys yra pagoniškojoje Europoje. Iš tiesų Kalėdos nieko bendro su krikščionybe ir bažnyčia neturi. Dar daugiau, krikščionybėje netgi buvo draudžiama puošti eglutę ar kokį kitą medį, nes tai buvo įvardinama kaip stabmeldystė. Ir tik gerokai vėliau, krikščionybė adaptavo šią šventę savo reikmėms. Viskas prasidėjo nuo krikščionybės plytimo iš Artimųjų Rytų į Europą. Tas plitimas nebuvo lengvas. Tačiau jis vyko ir tam priežasties turėjo labai geras krikščionybės gebėjimas prisitaikyti adaptuojant senas kultūras, etikos normos, šventes, vietas savo reikmėms ir tikslams pasiekti. Kadangi senąją religiją buvo sudėtinga išnaikinti, bažnyčia nutarė elgtis paprasčiau – adaptuotis prie esamos padėties. Tas pats įvyko ir su dabartine švente plačiai vadinama Kalėdos.
Bet nesileidžiant į tarp religines peripetijas ir grįžtant prie artėjančios šventės, norėtumėme prisiminti tikrąsias šventės ištakas. Nes tikrasis Kalėdų pavadinimas yra Jolė, dar vadinama viduržiemio švente, žiemos saulėgrįža. Šią šventę švęsdavo visos Europos tautos. Jolė yra kulminacinis taškas. Jolė yra saulės (at-) gimimas, dienos šviesos triumfas prieš tamsą. Tamsiausią ir ilgiausią žiemos naktį įvyksta pasikeitimas ir nuo šiol naktys tampa trumpesnės, o dienos – ilgesnės. Tai džiaugsmo šventė, per kurią švenčiamas simbolinis saulės (at-)gimimas. Senovėje žmonės žiemos saulėgrįžai kaip šviesos grįžimui teikė ypatingą reikšmę, nes jų likimai buvo glaudžiai susijęs su šildančiais saulės spinduliais. Be saulės niekas neauga, jei niekas neauga, augalai nesubrandina vaisių, o be maisto žmogaus egzistencija yra neįmanoma.
Šventės pavadinimas Jolė skandinavų kalbose reiškia „gyvenimo ratą“ ir yra suprantama kaip metų ciklo saulės kelionė.
Jolė švenčiama kaip džiaugsminga, bet mąsli šventė. Jolė – taip pat ir susitaikymo, taikos ir džiaugsmo šventė. Jolė – geras laikas planuoti ateitį. Reikėtų šiuo laiku išsigryninti ir užsirašyti savo norus, viltis ir siekius naujais metais.
Palaimingos , jaukios ir magiškos Jolės!
Narnija