Kristaus gimimo šventę (Nativitas Domini, τὰ γενέθλια, γέννεσις Xotstou), arba Kalėdas, šiandien visa krikščionija švenčia gruodžio mėn. 25 d. Kai mes mokėmės katekizmo, tai nei mums, nei mūsų mokytojams – namiškiams, pagaliau nei tų katekizmų rašytojams nebuvo jokio klausimo, kodėl, būtent, Kalėdų šventė švenčiama šią, o ne kurią kitą dieną: nagi dėl to, kad Kristus yra tą dieną gimęs… Senesniais laikais ir visi taip manė, ir netgi mokytieji žmonės tikėjo, kad bažnyčia šią šventę švenčia nuo pat savo pradžių, nuo apaštalų laikų, kaip Kristaus gimimo dieną. Tūlam ir šiandien gali būt sunkoka šiokio tikėjimo atsižadėt, ir gali atrodyt čia nesant ir negalint būt jokios problemos. O tačiau, teisingu Rauschen’o pasakymu, „Kalėdų šventės kilmė ir jos pradžių istorija yra vienas tamsiausių skyrių senojoj bažnyčios istorijoj”. Tos problemos esmė čia ta, kad krikščionijos pradžioj Kalėdų, kaip Kristaus gimimo šventės, visai nešvęsta, vėliau nors ir švęsta, bet ne kaip Kristaus kūninio gimimo šventės ir ne gruodžio m. 25 d., o tik dar vėliau, jau 4-me šimtmety po Kr., ši šventė pradėta švęst savo dabartiniu pavidalu – kaip Kristaus gimimo šventė ir gruodžio mėn. 25 d. Tatai kyla klausimas, kas, būtent, nulėmė visą šiokią kalbamosios šventės plėtotę ir jos užfiksavimą šio mėnesio ir šią, o ne kurią kitą šio ar kurio kito mėnesio dieną?
Jau ir seniau ne visų perdėm šiuo klausimu nesidomėta, jau ir pirmiau kai kas užkliudydavo Kalėdų šventės istorijos klausimą. Tačiau tik keleto paskutinių dešimtmečių darbai šį klausimą, kaip sakoma, paėmė už ragų ir išvedė plačion viešumon, drauge ir taip stipriai jį apšviesdami, kaip jo iki šiol dar niekuomet nebūta apšviesto pirmesniais laikais. O tatai šiandien yra padaryta įvairių sričių bei įvairių pažiūrų tyrinėtojų sudėtinėmis pajėgomis. Pirmiausiai tat ir pasipažinsime bent kuo trumpiausiai su svarbiausiais darbais apie mums šiuo tarpu rūpimąją problemą.
Paskutiniu laiku Kalėdų tyrinėjimus ant tvirto pamato pastatė įžymusis vokiečių filologas Herman’as Usener’is, besikuriančio lyginamojo religijų mokslo vienas stambiausių grindėjų ir įtakingiausių jo atstovų, kuris savųjų tyrinėjimų srityn buvo vaisingai įtraukęs net ir lietuvių senosios religijos dievybes. Kalėdų šventės kilmės tyrinėjimuose kertinį akmenį Usener’is padėjo savo 1889 m. išėjusiu veikalu “Das Weihnachtsfest”, kurį jo mokinys H. Lietzmann’as 1911 m. išleido antru kartu be pakeitimų, bet prijungdamas ir dar vieną, paskesnį jo šios srities darbą, taip pat ir su vienu savo paties priedėliu. – Usener’is kalbamąją problemą nagrinėjo savuoju perdėm racionalistišku požvilgiu; be to, ir daugely atskirų atvejų jo išvados buvo gana ginčytinos. Usener’iui nesilygdamas pritarė Harnack’as, o stiprus senosios krikščionijos istorininkas katalikas L. Duchesne’as padarė priekaištų kai kuriems atskiriems Usener’io išvedimams. Del Duchesne’o iškeltų argumentų Usener’is ką-ne-ką savo išvedimuose koregavo. Iki šio šimtmečio pirmojo dešimtmečio iškeltas žinias apie mūsų problemą sutraukė krūvon platesniems sluoksniams skirtoj knygelėj Ciuricho un-to teologas A. Meyer’is, kai kuriais klausimais nueidamas toliau, negu kiek buvo nuėjęs Usener’is. Ogi Usener’io darbo „eine glänzende Fortsetzung”, anot Lietzmann’o, teikia K. Holl’is savo straipsniu apie Epifanijos šventės kilmę. Istorininkas archeologas H. Nissen’as naujos medžiagos Kalėdų problemai išspręsti iškėlė tyrinėdamas Konstantino architekturines liekanas.
Senobinio pasaulio religinio gyvenimo fonui vaizduotis krikščioniškųjų Epifanijos ir Kalėdų švenčių formavimosi gadynėj medžiagos yra iškėlę savo darbais ypačiai Cumont, Nilsson, Troje, Norden, Gressmann, Kittel, Heinemanns. Iš katalikų, be Duchesne’o, apie Kalėdų šventę ir su jos istorija susimezgusius klausimus tiesioginai ar netiesioginai dar rašė: Bonaccorsi, de Santi, Kellner, Vacandard, Rauschen, Poggi, Michels, de Jerphanion, Dölger.
Kuriuo keliu ir kada prieita Kalėdų šventė švęst gruodžio mėn. 25 d.?
Kalėdų šventė, kaip jau sakyta, nėra viena seniausiųjų krikščionijos švenčių. Tuose krikščionių švenčių suminėjimuose, kuriuos randame Irenejaus, Tertuliono, Origeno raštuose, ir kuris yra likęs ne per senai paskelbtame vad. Jėzaus Kristaus Testamente, Kalėdų šventės nerandame. Pirmaisiais trimis šimtmečiais krikščionių Bažnyčios, galima sakyt, turėta tik dvi visuotinos reikšmės šventės, tai, būtent, Velykų ir Sekminių. O šalia jų, berods, atskiros krikščionių bendruomenės švęsdavo dar metines šventes, minėdami savo nukankintuosius. Pradžioj turėjęs tik lokalinių švenčių pobūdžio kankinių pagerbimas vėliau virto taip pat visuotinu (bendri kankinių sąrašai pirmu kart pasirodo 4-me šimtmety).
Kristaus gimimo dienai švęsti pirminėj krikščionijoj ir šiaip nebūta nuotaikos. Tai žymu jos kai kurių pirmųjų rašytojų raštuose. Origenas, antai, netgi dar 3-me šimtmety gavęs progos pabrėžia, kad šventųjų žmonių nerandama nė vieno, kuris savo gimtąją dieną būtų triukšmingai šventęs, o tiktai nedorieji džiūgaują šiokiomis savo gimimo šventėmis, sutepdami jas naujomis piktadarybėmis. Arnobius (3-jo šimtm. pabaigoj) išjuokia pagonų paprotį švęsti gimtąsias savo dievų dienas, lyg jie (tie dievai) būtų galėję (kūniškai) gimt ir pradėt kvėpuot. O vyriausias motivas, kodėl Kristaus gimimo šventės nešvęsta pirmaisiais krikščionijos laikais, tai tikriausiai bus buvęs tas, kad nežinota Kristaus gimimo dienos. Nes Evangelijose Kristaus gimimo dienos nesuminėta, ir netgi gimimo metai aiškiai nepažymėti. Tat pirm negu kurią dieną iš Kristaus gyvenimo švęsti, reikėjo ji dar nusistatyti įvairių kalendorinių suskaičiavimų pagalba. Todel vėliau krikščionių chronologininkai, skaičiuodami dienas kitiems Biblijos įvykiams, leidosi skaičiuot ir Kristaus gimimo dieną. Klementas Aleksandrietis (apie 200 m. po Kr.), antai, net pajuokia kai kurių tokių savo gadynės chronologininkų per didelį gudragalviavimą sužinot ne tik Kristaus gimimo metus, bet net ir dieną. Anot Klemento, vieni tų chronologininkų iškalkuliuoja Kristų gimus gegužės mėn. 20 dieną, kiti balandžio mėn. 20 d. Patsai Klementas linksta manyt Kristų gimus vėlybo rudens metu, lapkričio mėn. 8 arba 18 dieną. Pusę šimto metų vėliau autorius rašto De pascha computus, kuris eina Kipriono vardu, komplikuotais skaičiavimais prieina Jėzų gimus kovo m. 28 d., jo manymu, kaip tik tą pačią dieną, kurią Dievo buvusi sukurta saulė; savo darbo gale jis sušunka:
„O kaip puikiai ir dieviškai pasireiškia Viešpaties Apvaizda tuo, kad kaip tik tą pačią dieną, kurią buvusi sukurta saulė, yra gimęs Kristus, t. y. kovo mėn. 28 d., trečiadienį!” – Šv. Hipolito (3-jo šimtm. pradžioj) raštuose, kaip Kristaus gimimo data, įrašyta balandžio m. 2 d. (plačiau apie tai toliau).
Taigi, matome, kad pirminės krikščionijos chronologininkai visai nebuvo linkę skirt Kristaus gimimo dienos viduržiemin; jų dauguma tą dieną tarojo buvus pavasarį, kada ir gamtoj pratrykšta nauja gyvybė. Bet šiokių sausų suskaičiavimų niekuomet nebūtų pakakę suteikt visai krikščionių bažnyčiai tokią populiarią šventę, kaip Kalėdos. Akstinas čia ėjo visai iš kito šono, būtent, iš šaliabažnytinių sferų iš krikščioniškų gnosticizmo pasekėjų.
Gnosticizmas – tai buvo krikščionybės erezija, kilusi helenizmo poveikiu; kitaip sakant, tai buvo helenizuota krikščionybė. „Kaip anos gadynės filosofija visą išganymą dėjo į pažinimą ir patsai aukščiausias pažinimas jai turėjo lygios reikšmės su pašventimo kupina, viršum visokių žemiškų dalykų pakilusia nuotaika, taip gnostikai norėjo ir krikščionybę suvokt esmingai kaip “gnozį”, kaip Dievo paslapčių pažinojimą, kuriuo būdu esą susijungiama su Dievu ir įgyjama dangiškų jėgų. Savo prigimtimi gnostikai yra orientalinio misterizmo turėtojai, kuriuo norėjo priverst sau tarnaut likimą lemiančias galybes bei astralines dvasias ir priverst palaisvint sielai kelią į dangų. Taip pat ir jaunosios krikščionybės atperkamąją jėgą jie norėjo paimt sau tarnauti; Kristus jiems tapo visokio misterizmo suteikėjas, kelio praskynėjas tarp dangaus ir žemės. Tuo būdu jie pataikė į ūpą, plačiai paplitusį to meto graikų pasauly. Kad sukeltų tą pašventimo kupiną nuotaiką, vėlyboji graikų filosofija mezgėsi prie tų kultinių sąjungų ir bendruomenių slaptingų papročių bei formų, kurios palaikė, plėtojo ir lygino su vienas kitomis dalimi senobines graikų misterijas, dalimi orientinius papročius; tuo būdu ir gnostikai ieškojo kaip pasilaikyt tas atperkamas dangiškas paslaptis, kurias Kristus turėjęs atgabent į žemę žmonių išganymui, ir kaip jas perteikt atskiram asmeniui slaptingais vardais bei skaičiais, taip pat sistema pašventimų ir tūla gausingai išplėtota simbolinga švente, kurioje pojūčiams neprieinamieji dalykai turėjo būt padaromi regimi akiai ir girdimi ausiai”.
Vienas stipriausių gnosticizmo atstovų ir vadų yra buvęs Basilidas, ciesoriaus Hadriono laikais veikęs Aleksandrijoj ir jos apylinkėse. Jau minėtasai Klementas Aleksandrietis cituotoj vietoj toliau praneša, kad šiojo Basilido sekėjai švenčią net Kristaus krikšto dieną, prieš tai per visą naktį skaitydami raštus. Vieni tą dieną švenčią 15-ją Tybi’o t. y. Juliaus kalendorium sausio m. 10 d., – o kai kuriose vietose 11-ją Tybi’o, t. y. sausio m. 6 d. Tai yra seniausia žinia apie sausio mėn. 6 d. šventę krikščionijoje. Betgi tai būta ne Kristaus gimimo, o tik Kristaus krikšto šventės. Kodėl? Taip daryt reikalavo vėl gnostikų pažiūros į Kristų ir jo atpirkimo esmę. Mat, jų pažiūromis, Kristus savo prigimtimi yra buvęs vien tik žmogus, ir tiktai per jo krikštą, kai ant jo buvo nusileidusi Šventoji Dvasia balandžio pavidalu ir kai buvo girdėt Dievo balsas, Jėzus tapo Dievo Sūnumi. Tuo būdu tik per krikštą Kristus gimęs kaip Atpirkėjas; tuomet pirmu kart dievybė pasireiškusi žemėje, susikūręs naujas pasaulis, prasidėjusi nauja gadynė.
Iš čia suprasime, kodel basilidionai (tikrai taip pat ir kitos gnostikų sektos) šventė Kristaus krikšto dieną, kodėl kai kurie gnostikų vadai, kaip Marcionas, metė lauk iš Evangelijų visą Kristaus gimimo aprašymą, Naują Testamentą pradėdami tik nuo Kristaus krikšto Jordone. Berods, ir kanoniškųjų Evangelijų ne visos turi Kristaus gimimo aprašymą: nekalbant apie šv. Jono Evangeliją, ir šv. Morkaus evangelija prasideda tik nuo Jėzaus krikšto. Negali būt abejojimo, kad gnostiškoji sausio m. 6 d. Kristaus krikšto šventė nuo pat savo pradžių buvo turėjus vad. epifanijos, arba, kaip paskiau buvo sakoma, teofanijos šventės ir vardą, ir pobūdį. Apie epifanijos pobūdį bei jos kilmę iš orientinių-helenistinių religinių įvaizdų jau esame pirmai pradžiai gerai painformuoti čia pat įdėto O. Casel’io straipnelio, ir visi labai lauksime jo autoriaus parašant krikščioniškosios Epifanijos šventės platesnę istoriją. Bet jau dabar mums rūpi, ar nebūtų galima susekti tos sausio m. 6 d. gnostiškos-krikščioniškos šventės šaknų bet kurioj to meto helenistinėj epifanijoj? Nagi, jau Usener’is, pasiremdamas Salamio (Kipro saloj) vyskupo šv. Epifaniaus (367-403) liudijimu, kad Aleksandrijos Kopatov’e naktį iš sausio mėn. 5 į 6 d. būdavo švenčiama Atov’o (aerum) gimimo šventė, ištarė mintį, kad ši šventė tebuvusi pakeista Dionizo epifanija. Šią mintį toliau išplėtotą ir pagrįstą randame Meyer’io knygelėj.
Turime manyt, sako Meyer’is, kad gnostikai, šios šventės įvedėjai, ateidami iš pagoniškosios mantikos bei mistikos, ir kai jie tapo krikščionys, nepametė savo pagoniškojo religingumo bei galvosenos, bet norėjo visa tai sujungt su krikščionybe, pagonybės elementus pervest į krikščionybę ir kitaip išaiškint. Dar daugiau kaip kiti krikščionys, būtent, aleksandriečiai, jie krikščionybę laikė ne tik paskutiniu bei aukščiausiu dieviškų paslapčių apreiškimu, bet tarojo joje išsipildžius taip pat visas tas spekuliacijas, mokslus, papročius bei šventes, kuriomis nykstančioji pagonybė troško patenkint savąjį Dievo pasiilgimą. Todėl jie kaip tik turėjo būt palinkę paimt pagoniškus papročius bei kultus ir juos perkeist į krikščioniškus”. Tuo būdu gnostiškos epifanijos šventei akstiną esą davusi Dioniz o epifanijos šventė. Jos egiptiškoji-romėniškoji data, Tybi’o 11-ji = sausio m. 6 d. buvusi priklausoma nuo graikiškos-makedoniškos datos Gameliono, arba Peritio, mėn. 11-sios dienos. Pradžioj toji Dionizo šventė buvusi švenčiama vėliau, sausio mėn. pabaigoj ar vasario mėn. pradžioj, kai tik subręsdavo pirmosios vynuogės. Dionizo epifanija kuomet jis atbunda ir gema tai iš visa naujos, pavasario gyvybės šventė; Dionizui atbudus, prasideda nauja gyvybė ir žemdirbiui, ir visam kam, kas tik gyvas.
Iš šios dioniziškos-gnostiškos epifanijos šventės 3-jo šimtmečio gale ar 4-jo pradžioj tat yra išaugusi ir bažnytinė Epifanijos šventė sausio mėn. 6 d. pirmiausia Rytuose, o paskui ir Vakaruose. Ta apystova, kad arionai ją šventė drauge su ortodoksais, rodo, jog ši šventė Katalikų bažnyčioj jau švęsta prieš Nikeos sinodą 325 m. O iš to, kad Afrikos donatistai šios šventės nepriimdavo, eina, jog Afrikoj, ir gal būt taip pat ir visuose Vakaruose, prieš donatistų atskilimą, t. y. prieš 311 ar 312 m. šios šventės dar nebūta. Bažnytinės Epifanijos šventės turinį 4-me šimtmety sudarė ne tik Jėzaus krikštas, bet ir Dievo “epifanija“ kūne platesniąją prasme, būtent, taip pat ir Kristaus gimimas, magų pagarbinimas, pirmasis Kristaus stebuklas Galilejos Kanoje paverčiant vandenį į vyną; kur-ne-kur buvo pridėta dar ir stebuklingo duonos padauginimo paminėjimas. Šie Epifanijos sandai ne visi vienodai išsilaikė. Vakaruose, antai, jau 5-me šimtmety svarbiausiąją šventės dalį sudarė iš Rytų atkeliavusiųjų magų Kristaus pagarbinimas; o graikų Bažnyčioj ir iki šiol Epifanijos šventės prieky stovi Jėzaus krikštas.
Epifanijos šventės istorijai ir vaizdui Rytuose dideliausios reikšmės turi vienos keleivės iš Vakarų, Ispanijos ar Akvitanijos, vardu Eterijos (Eucherijos) ar Silvijos, aprašymas savo kelionės į Rytus. Ji trejus metus išbuvo Palestinoj ir gyvai aprašo, su kokiomis iškilmėmis buvo švenčiama Epifanijos šventė Jeruzalėj ir Betliejuj. Ta šventė buvusi ten švenčiama per aštuonetą dienų su nemažesne pompa, kaip Velykos. Tame aprašyme taip pat pasakyta, jog 40 dienų praėjus po tų iškilmių, Jeruzalėj švenčiamas Marijos atlankymo ir jos su Simeonu susitikimo atminimas; taip pat ir iš šios pastabos eina, jog tuomet Jeruzalėj sausio 6 d. švęsta Kristaus gimimas.
Klausimas čia tik, kuriais metais toji Eterijos kelionė buvo atlikta. Tarytum tradicine data virto laikyti šį Eterijos aprašymą einant iš 4-jo šimtmečio pabaigos (Rauschen apie 390, Kellner tarp 378 394, Meyer apie 380), nors kiti randa jį esant pusantro šimto metų vėlesnį (530 m.). – Kaip ten bebūtų, Epifanijos šventė pirmiausia kilo ir išbujojo Rytų bažnyčioj, o paskui perėjo ir į Vakarus. Antai, Paryžiuj 360 metais ją šventė Julionas, būsimasis Apostata, kad įgytų galilejiečių palankumo; vienas Ispanijos sinodas Saragossoj 380 m. įsako tinkamai tą dieną švęsti ir jai prieš tai prisirengti. O kad sausio 6 d. Epifanijoj švęsta Kristaus gimimas, tatai rodo dar ir šiandien Missale Romanum, kame Epifanijos šventės Praefatio’j padėka šiaip grindžiama: Quia, cum Unigenitus tuus in substantia nostrae mortalitatis apparuit, nova nos immortalitatis suae luce reparavit; o toliau (,,Communicantes“) Epifanija šlovinama kaip tokia diena quo Unigenitus tuus… in ceritate carnis nostrae visibiliter corporalis apparuit.
Bet Vakaruose, Romoj, sausio m. 6 diena, kaip Kristaus gimimo šventė, netrukus nebeteko savo esmingosios reikšmės, kadangi turėjo ją užleist gruodžio mėn. 25 dienai, kurią dieną ir šiandien švenčiame Kalėdas. Šioj pirmojoj mūsų straipsnelio daly mums rūpi tik atsekti, nuo kada tatai yra įvykę.
***
Sulyginimas chronologinių datų, rodančių nuo kurio laiko kuriose šalyse Kalėdų šventės būta švenčiamos gruodžio mėn. 25 d., parodo, kad Kalėdų šventės pirmiausia prasidėta Romos imperijos Vakaruose, o iš čia plista į Rytus; vadinasi, čia būta atvirkščio reiškinio, negu su Epifanijos švente, kuri pirmiausiai buvo kilusi Rytuose, o iš čia ėjo į Vakarus.
Pirmiausia pažiūrėkime į Rytų šalis, pradėdami nuo Egipto. Egipte 5-jo šimtmečio pradžioj buvo atsilankęs mokytas vienuolis Jonas Cassianus, kuris studijavo tenykščius vienuolynus. Jis savo patyrimus paskui surašė tarp 418 ir 427 m. savo veikale Collationes. Jis, kaip savo akimis matęs, praneša, kad tuomet Kristaus gimimo diena buvo laikoma Epifanijos diena, o kitos atskiros šventės nebūta. Tatai jis vadina „senos tradicijos palaikomu papročiu“ (mos antiqua traditione servatus). O tačiau tas senas paprotys netrukus turėjo nusileisti naujam. Nes prie Aleksandrijos patriarko Kirilo Emezos vyskupas Paulius, kaip svetys, tenai sakė pamokslą Kristaus gimimo šventėj, ir to pamokslo data paduodama buvusi Chijak’o mėn. 25 d., t. y. gruodžio m. 25-ji, ir, būtent, 432 metais. Vadinasi, Kalėdų šventė gruodžio m. 25 d. Egipte buvo įvesta tarp 418 ir 432 metų (ar tarp 400 ir 430 m.).
Jeruzalėje Kalėdų šventė gruodžio m. 25 d. buvo įvesta dar vėliau. Sakytoji Vakarų keleivė Eterija ar Silvija paliudija, kad tuomet Jeruzalėj buvo švenčiama tik sausio m. 6 d. šventė. Jei tos keleivės kelionė Palestinon bus įvykusi 6-jo šimtmečio pradžioj, tai dar ir tuomet tenai Kalėdos nebūtų buvusios žinomos. Kitais nurodymais pasiremiant manoma, kad Jeruzalėj gruodžio m. 25 d. Kalėdų šventę yra įvedęs vyskupas Juvenalis (425-458) 5-jo šimtmečio vidury.
Mesopotamijos bažnyčios, Efremo Syriečio liudijimu, Kristaus kūninį gimimą švęsdavusios sausio m. 6 d. Mesopotamijos ir Armenijos bažnyčioms Kalėdų šventė gruodžio m. 25 d. paliko svetima dalimi net iki 14-jo šimtmečio.
Konstantinopolis, ta Romos valstybės antroji sostinė, ilgą laiką buvo toks arionizmo lizdas, jog ortodoksų krikščionių tenai tebuvo likusi vos maža saujelė, nebeturėjusi net nė vienų vienos miesto bažnyčių. Ir tiktai kai po Valenso mirties įsiviešpatavo Teodozius Didysis (379 m. sausio m. 19 d.), ortodoksai pradėjo vėl atsikvėpt. Jie gavo vyskupą Gregorių Naciancietį, kuris, būdamas čia tik svetimuolis, svečias, pradėjo savo veikimą privačioj kapeloj, jo pavadintoj Anastazija. Čia tat jis gruodžio m. 25 d. 380 metų pirmą kart Konstantinopoly šventė Kalėdų šventę, kaip jis patsai sako savo kalbose ir kuria proga jis laikė 38-ją savųjų homilijų. Tuo būdu tat šio katalikybės atstatydintojo Konstantinopoly vienas pirmųjų darbų buvo naujos šventės įvedimas. Jis nesako, kad ji čia pirmą kart švenčiama, bet, kalbėdamas apie praeitųjų Kalėdų šventę, jis save vadina jos autorium (Eapyoc). Deja, Gregoriaus veikimas Konstantinopoly truko neilgai, kadangi tuoj po antrojo visuotinojo sinodo susirinkimo 381 m., del jo priešininkų intrigų, jis turėjo iš čia pasišalint. Galimas daiktas, kad ir Gregoriaus įvestoji Kalėdų šventė paskui čia išnyko. Bent viena neaiški versmė kalba, lyg kad ją antru kart būtų įvedęs ciesorius Honorius po 395 m.
Kapadokijoj 380 m. Epifanijos ir Kalėdų šventė jau buvo atskirtos, bent Nysoj. Nes Gregorius Nyssietis savo kalboj prie savo draugo, Cezarėjos vyskupo Baziliaus, karsto Kristaus gimimo šventę sumini kaip esamą instituciją; taip pat apie tai kalba savo pamoksluose šv. Stepono šventei.
Kad Kalėdų šventė iš Vakarų ėjo į Rytus, labai tikslių žinių turime apie šios šventės pasirodymą Antiochijoj, ir, būtent, iš dviejų pamokslų šv. Jono Chrysostomo, buvusio tuomet Antiochijos presbiteriu. Tuodu pamokslu jo buvo pasakytu 386 ar 387 metais. Prirengiamajame pamoksle gruodžio m. 20 d. jis kreipia savo klausytojų dėmesį į tos dienos svarbą, o gruodžio m. 25 d. tų pačių metų jis pirmu kart šventė su jais Kalėdas romėnišku stilium. Čia jis tarp kita šiaip kalbėjo: „Senai troškau aš pergyvent šią dieną, ir ne tik ją vien pergyvent, bet ir su tokia gausinga bendruomene; nepaliaudamas aš meldžiausi, kad ši mano klausytojų patalpa taip prisipildytų, kaip ją dabar galima matyt. Taip laimingai atsitiko. O tačiau dar nėra nė dešimties metų, kai ši diena mums tapo regima ir žinoma. Kaip taurūs augalai, vos įleisti į žemę, tuoj veikiai šauja aukštumon ir apsisagsto vaisiais, taip ir ši šventė, vakariečiams jau nuo pirmiau žinoma, o mus pasiekusi tik prieš nedaugelį metų, vienu kartu taip išbujojo ir atvedė tokių vaisių, kaip dabar galima matyt, jog apstoti visi takai, ir visa bažnyčia yra per maža susirinkusiųjų miniai sutalpinti”. Iš šių žodžių tenka padaryti ta išvada, kurią padarė ir Usener’is, būtent, kad šių 386 ar 387 m, Kalėdų šventė yra buvusi ne tik pirmoji tinkamai atšvęsta pilnoj bažnyčioj, bet iš visa yra buvusi pirmoji Antiochijoj.
Suminėti faktai nepalieka abejojimo, kad kaip tik šiuo laiku Kalėdų šventė buvo įžengusi į Rytus ir jos įvedimą čia palaikė sakytieji bažnyčios vyrai. Tai buvo laikai, kuomet ortodoksija buvo pradėjus įveikt arionizmą, ir naujos Kalėdų šventės Rytuose išsiplatinimą kaip tik stipriausiai rėmė tie tikrojo tikėjimo šulai, kurie uoliausiai ir vaisingiausiai kovėsi su arionizmo erezija. O plito Rytuose nauja šventė, kaip matėme, ne vienu kartu, bet žingsnis po žingsnio; vėliausiai ji įsigyveno Egipte ir Palestinoj Kodėl? “Suprasime, kodėl Egipte, Epifanijos šventės tėvynėj, ir Palestinoj, Kristaus gimimo žemėj, ilgiausiai priešintasi priimt tokią naują ir savotišką, iš Romos einančią instituciją. Vis buvo kartojama tai, su kuo jau buvo turėjęs kovot Chrysostomas: Pas mus Kristus gimė, tat kaipgi tie, kurie yra toli, dedasi geriau apie tai žiną, nekaip (mes) gyvenantieji arti? Atsakymas šį kartą, bažnytiškai imant, buvo, stipresnis: “Pas mus yra atbėgę Petras ir Paulius, kuriuodu jūs išvijote. Čia kalba Roma, kuri Rytų atžvilgiu jaučiasi turinti pilną apaštalų autoritetą ir tiesą”.
Taigi, Kalėdų šventei plintant Rytuose, visų akys buvo nukreiptos į Vakarus, į Romą, iš kur ji ėjo. Dabar pažiūrėkime, nuo kada Kalėdų šventė gruodžio m. 25 d. švęsta pačioje Romoje. Dirstelkime į dokumentus.
Apie 900 m. po Kr. gyvenęs Nikejos vyskupas Jonas rūpinosi palenkt armenius priimt Kalėdas švęst gruodžio m. 25 d., kaip Kristaus gimimo šventę ir savo rašte dėsto motyvus, kurie turėjo paveikti. Šiame rašte pasakoma, kad šią šventę įvedęs popiežius Julius I (337-352). Su Julium apie šį dalyką korespondavęs Jeruzalės vyskupas Kirilas (348-386). Nors šiokia korespondencija chronologiniu atžvilgiu nėra negalima, tačiau jau Combefis (Histor. haer, monoth.) įžiūrėjo tos korespondencijos neautentiškumą; pagal ją, Kalėdų į šią dieną (gruodžio m. 25 d.) atkėlimas būtų padarytas Kirilo iniciatyvą, tuo tarpu kai istoriškai yra tikrai nustatyta 385 m. Jeruzalėje Kalėdų šventės dar nebuvus. Šv. Jono Chrysostomo žodžiai jo kalėdiniame pamoksle, kad Vakaruose (Romoj) Kalėdos gruodžio m. 25 d. švenčiama „jau nuo pirmiau“, tiksliai nieko nepasako. – Vadinamoje Liber pontificalis, kuri manyta einanti iš popiežiaus Telesforo (125-136), įsakyta vidurnaktį laikyt mišias pagerbt ne vien Viešpaties gimimo dieną, bet ir valandą. Tačiau tos knygos autorius yra ne Telesforas, o vidurnakčio mišios Romoj buvo įvestos tik 5-jo šimtm. pradžioj. Vadinamoje Apaštalų Didaskalijoje, kuri kilusi ne iš 2-jo, bet anksčiausiai iš 3-jo šimtm., apie Kalėdų šventę nėra jokio užsiminimo, o vad. Apaštalų Konstitucijos, kuriose kalbama apie tą šventę, eina iš laikų apie 400 m.
Jau cituotas Klementas Aleksandrietis apie 200 m. mini įvairias Kristaus gimimo datas, bet gruodžio m. 25 d. jų tarpe nesuminėta. Maždaug tuo pačiu laiku Romoj šv. Hipolitas rašė savo komentorių Danieliaus knygai. Nepersenai surastoje šio rašto ketvirtojoje knygoje pasakyta: „Pirmasis Viešpaties atėjimas kūne, kai jis gimė Betliejuj, įvyko balandžio m. 2-ją dieną, gruodžio m. 25 d., trečiadienį, 42-siais Augusto metais, skaitant nuo Adomo 5500-siais metais”. „Tačiau šiandien įsitikinta, kad šioj vietoj suminėjimas gruodžio m. 25 d. yra vėlesnio laiko įterpimas; jis juk prieštarauja ir prieš tai einamai datai (balandžio m. 2 d.); ši vieta iš visa yra netiksli ir dar taip pat kitu atžvilgiu yra vėliau falsifikuota (plg. Kellner 104 t.). Taigi, mūsų klausimu turime šios vietos nepaisyt” (Rauschen). Tur būt tik kritikos nebodamas ir šią vietą laikydamas esant autentišką, prof. Kmosko galėjo tvirtint, kad „Kristaus diena gruodžio m. 23 d. Romoj įrodoma buvus jau pas Hipolitą apie 220 m. po Kr.”.
Pagaliau Jülicher’is buvo nurodęs į tai, kad Augustinas, nors donatistams ir prikiša, kad jie nešvenčią Epifanijos, bet niekur neparodąs, kad jie nešvenčią Kalėdų: taigi Afrikoj – paskui taip pat ir Romoj— Kalėdos buvusios žinomos jau prieš 311 metų skilimą. Tačiau šitą išvedimą sugriauja Holl’is nurodydamas į tai, kad Augustino laikais Epifanija buvusi „oikumeniška šventė”, kurios nešventimas turėjo būt pažymėtas kaip nekrikščioniškas elgesys, tuo tarpu kai ir Augustinui negalėjo būt nežinoma, kad Kalėdos didelėj Rytų daly tuomet dar nebuvo švenčiamos. Reikia dar pridurti, kad savuose šešete likusių Epifanijos pamokslų Augustinas tik vienų vieną kartą kalba apie donatistų nukrypimą, taigi, ši mintis jo polemiškai pavartota tik taip sau galvon atėjus, iš ko netenka imt jokių argumentae silentio.
Neaišku taip pat, kuriais metais ir kurią dieną (gruodžio m. 25 ar sausio m. 6 d.) yra sakęs savąjį pamokslą popiežius Liberius, apvilkdamas vienuolės drabužiais vyresniąją šv. Ambraziejaus seserį Marceliną. Jo to pamokslo žodžius yra užrašęs Ambraziejus savo veikale De virginitate (3,1). Liberius buvo išrinktas Romos vyskupu sunkiais laikais,. kuomet ciesorius Konstantius uoliai palaikė arionizmą. Nenorėdamas sueit į bažnytinę vienybę su euzebionais ir paėmęs globon ištremtąjį šv. Atanazą, pats Liberius buvo ištremtas (355 pabaigoj) į Beroją, kame išbuvo iki 357 m. Jo vieton, ciesoriaus remiamas, įsišventindino į vyskupus archidiakonas Feliksas, bet romėnai jo nepriėmė. Todėl Konstantius leido sugrįšt teisėtam vyskupui Liberiui, kuris paskui ir gyveno Romoj iki savo pontifikato pabaigos ir mirė 366 m. Išskaičiuojama, kad Marcelinos įvilkimas įvyko jo pirmojoj popiežavimo pusėj, būtent, tarp 352 ir 354 metų. Dieną, kurioj Marcelina buvo įvilkta ir tąja proga pasakytas Liberiaus pamokslas, Ambraziejus vadina buvus „Salvatoris natali ad apostolum Petrum“. Problema čia ta: ar tai yra buvusi Epifanijos šventė sausio m. 6 d., ar Kalėdų gruodžio m. 25 d.?
Usener’is tarė Liberijų sakius savo kalbą 353 m. sausio m. 6 d., ir iš to gavo išvedimą, kad ir Kalėdų šventė gruodžio m. 25 d. Romoj buvusi pirmą kart švenčiama tais pat 353 metais. Duchesne’as, eidamas kitokiais argumentais, manė turis įrodymą, kad gruodžio m. 25 d., kaip Natalis Domini, galėjo būt švenčiama jau daug anksčiau, būtent, 3-me šimtmety. Atsižvelgdamas į Duchesne’ą, kaip jau pradžioj pasakyta, Usener’is korigavosi. Ir Kellner’is laiko Kalėdų šventę Romoj tikrai esant senesnę kaip. 353 m. Usener’io nuomonę jis vadina „vorgefasst”, ir Liberijų kalbėjus neabejotinai gruodžio m. 25 d. Ir Rauschen’as su Usener’iu nesutiko. Tačiau paskutiniu laiku ir tyrinėtojai protestantai, kaip Holl’is su Lietzmann’u, ir katalikas liturgijos istorininkas Thomas Michels O.S.B., Usener’io nuomonę parėmė naujais, argumentais. O Kellner’is ir Erbes savo priešingas nuomones yra ištarę be įrodymų.
Tačiau jei čia tyrinėtojų ir nesutinkama del mėnesio dienos, tai betgi del metų datos mes jau esame visai arti priėję tą laiką, kuomet Romoj Kalėdų šventimas gruodžio mėn. 25 d. yra paliudytas ir visai autentiškų liudininkų. Tai yra įvairiais vardais cituojamoji versmė, būtent, kaip Anonymus Cuspiniani, kaip Catalogus Bucherianus, kaip Furiaus Filokalo kalendorius, arba trumpiausiai, kaip 354-tųjų metų chronografas. Įvairūs citavimo būdai eina iš to, kad įvairūs mokslininkai įvairiais laikais 5 išleidinėjo šio dokumento atskiras dalis iš didesnio rinkinio. Visą tą rinkinį pagaliau išleido Mommsen’as, tuo būdu padarydamas jį galimą naudotis visiems suinteresuotiems.
Šiame rinkiny surinktieji dokumentai dalimi yra bažnytinės kilmės, taigi krikščioniški, dalimi jie yra pagoniški, arba perdėm, arba su pridėtomis krikščioniškomis pastabomis. Grynai krikščioniškos kilmės čia yra, be velykinių tabelių, dar Depositio episcoporum, Depositio martyrum ir popiežių sąrašas. Grynai pagoniškos kilmės yra konsulių sąrašai, kuriuose surašyti tik Romos konsulių vardai ir pastabos apie diktatorius, o kitame sąraše nuo 753 iki 55 m. po Kr. yra įterptos dar ketvertas pastabų iš bažnytinės istorijos, būtent, Kristaus gimimo ir mirties metai, apaštalų Petro ir Pauliaus atvykimas Romon ir jų mirtis tenai. Neliesdami klausimo, kaip ir kodėl šios pastabos čia atsirado, tiktai konstatuosime, jog šis 354 metų chronografas yra pirmutinis liudininkas, kuris gruodžio m. 25 dieną laiko tikrąja Kristaus gimimo diena. Nes, būtent, ta aukščiau minėtoji pastaba šiaip skamba: p. Chr. Caesare et Paulo sat. XIII. Hoc cons. Dns. ihs. XPC natus est VIII Kal. Jan de ven. luna XV. Tai reiškia: Kristus yra gimęs konsuliaujant C. Cezariui Augustui ir L. Emiliui Pauliui (754 u. c.) gruodžio m. 25 d., penktadienį, jaunačio 15-ją dieną. Ši pastaba Kristaus gimimo atžvilgiu pasako du dalyku: 1) Romos miesto 754 metus; 2) gruodžio m. 25, kaip Kristaus gimimo dieną. Abu nurodymu, žinoma, yra neteisingi, bet iš jų eina, kad Romoj 354 m. po Kr. ši diena buvo laikoma esanti tikroji Kristaus gimimo diena, ką galima išaiškint tik tuo būdu, kad ta diena jau nuo senesnio laiko buvo kaip tokia švenčiama taip pat Bažnyčioj ir liturgijoj” (Kellner 104). Kai 354 metų kompilatorius rankiojo draugen savo medžiagą ir konsuliarinius faktus, kuriuos pats jis, naturalu, nebuvo sugalvojęs, padidino pastaba: “šiems konsuliams konsuliaujant gimė Jėzus Kristus gruodžio m. 25.”, tai ši data jau bus buvusi visų priimta. O kaipo tikra platesnių sluogsnių ji galėjo būt laikoma tik nuo to laiko, kai Kristaus gimimo šventė gruodžio m. 25 d. jau buvo švenčiama ir ne tik nesenai, bet ir nuo ilgesnio laiko” (Kellner 106).
Kalbamame dokumente gruodžio m. 25-oji, kaip Kristaus gimimo diena, suminėta dar ir kitoj vietoj. Būtent, sakytoji Depositio martyrum, t. y. kaip koks šventųjų kankinių kalendorius, 354-iems metams gruodžio m. 25-ąja diena pradeda naujus metus; o prie šios dienos dar pastebima: „Gimė Kristus Judėjos Betliejuj”. Meyer’is iš čia daro tokį išvedimą: „Šis pirmasis suminėjimas kalendoriuj, natūralu, prileidžia, kad Romoj nuo kai kurio laiko šios dienos būta suskaičiuotos Kristaus gimimui; ir iš tikrųjų, su šiuo kalendorium surištas Romos vyskupų paminėjimas iš 335 m. taip pat prasideda gruodžio m. 25 d. Taigi, ši data pirmiau čia pasireiškia kaip naujų metų data. Kristaus gimimu prasideda visas krikščioniškos daiktų tvarkos skaičiavimas. Tuomi dar nepasakoma, kad tuomet jau ir bažnytinė šventė buvo įvesta. Bet įvedimas bus buvęs veikiai po to atliktas; prieš 360 m. ciesorius Konstantius buvo leidęs švęst gruodžio m. 25 d. Romos dvare, ir iš to eina, kad Romoj apie 4-jo šimtmečio pusę Kristaus gimimo šventė buvo atskirta nuo Epifanijos šven- tės ir padaryta atskira švente gruodžio m. 25 d.”.
Kellner’io galutina išvada: „Taigi 354 m. chronografas yra tikras ir patikimas liudininkas už tai, kad 354 m. Kalėdų šventė Romoj jau egzistavo, bet ne už tai, kad ji netrukus prieš tai buvo įvesta, ir tiek pat maža už tai, kad Kristus tikrai yra gimęs gruodžio m. 25 d.”.
Rauschen’o išvada: „Kadangi šie (Romos kankinių ir Romos vyskupų) sąrašai, kaip įrodoma, yra sustatyti 336 m., tai iš pasakyta eina, kad šiais metais Romoj gruodžio m. 25 d. oficialiai buvo pripažinta kaip Kristaus gimimo diena. Tuomi dar nepasakoma, kad ją tuomet kaip tokią jau šventė bažnytiškai; bet daug vėliau įvedimas Romoj Kalėdų šventės taip pat negalėjo įvykt, kadangi Chrysostomas Antiochijoj 386 m. pasakė, jog šventė vakariečiams esanti žinoma jau “nuo pirmiau”. Bet didelė šventė Kalėdos tuomet vis delto dar nebuvo; kai ciesorius 389 m. iš Romos išleido įstatymą apie dienas, kuriose teismas nenagrinėja bylų, tai, kaipo krikščioniški šventadieniai, ten surašyti tik sekmadieniai ir savaitė prieš ir po Velykų; ogi 400 m., kai valstybė per didžiąsias krikščionių šventes uždraudė vaidinimus, tai, be 15 dienų Velykų metu, kaip tokios (didelės) šventės buvo pažymėtos taip pat Kalėdos ir Epifanija”.
Taigi, Kalėdų šventė Kristaus gimimui atminti gruodžio mėn. 25 d. krikščionijoj buvo įvesta, pirmiausia Romoj, prieš 354 (ir gal būt prieš 336 metus).
Dabar kyla klausimas: Kodėl, būtent, buvo paimta ši, o ne kuri kita data, nors, krikščionių chronologijoj pirmaisiais trimis šimtmečiais gruodžio m. 25 diena visai nefigūravo ir iš viso apie Kristaus gimimo datą tuomet neturėta jokios tradicijos? Šis klausimas panagrinėti paliekamas kitų metų Kalėdų laikui, jei Dievas duos jų gyviems ir sveikiems sulaukti.
P. Dovydaitis “Kalėdų šventės kilmė ir plėtotė” // Soter 1928 m.
